Vaiva K., 6 t klasė

    Vieną 1918 m. Vasario šešioliktosios žiemos dieną dvidešimt vyrų pasirašė Nepriklausomybės aktą. Jie norėjo grąžinti Lietuvą lietuviams. Bet istorija ne apie juos... 

    Tais metais buvo šalta žiema. Vidury Lietuvos miškų troboje gyveno šeima. Jie turėjo gražuolį paukštį, kurio plunksnos buvo nepaprastos, iš spindinčio metalo. Šeimoje dažnai kildavo pykčiai. Paukštis ilgai sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip jie pykstasi. Jis negalėjo to pakęsti. Ėmė kartą ir pabėgo pro atidarytas duris. Mišku žygiavo kareiviai, kurie pamatę keistą paukštį, jį pagavo ir paslėpė. Liūdėjo paukštelis uždarytas, bijojo mirties. Ir savo šeimos pasiilgo ir net jų pykčių. Svajojo kaip grįžti jam namo. Ir vieną vasario šešioliktosios rytą vienas iš kareivių eidamas pamaitinti paukščio netyčiom išleido jį. Jis pradėjo plasnoti metaliniais sparnais ir skristi į dangų. Skraidė ir ieškojo tarpelio, pro kurį pasimatytų saulės spinduliai, bet nerado. Bet jis nepasidavė. Išlindus saulei paukštis su savo spindinčiais sparnais skrido į debesis, saulės spinduliai atsispindėjo nuo jo sparnų ir apšvietė visą dangų. Blogis buvo nugalėtas!

    Sakoma, kad šviesa visą laiką nugali tamsą, taip ir atsitiko. Paukštis ištrūko į laisvę, kaip ir lietuviai, kurie džiaugėsi atgavę savo nepriklausomybę. Nuo tos akimirkos Lietuva švenčia kiekvieną Vasario šešioliktąją dieną, kai pabėgo į laisvę.

Kajus S., 6 t klasė

Ema D., 7 d klasė

Gustė S., 5 t klasė

Povilas Č., 5 t klasė

    Seniai seniai viename kaime gyveno berniukas, kuris širdyje nešiojo savo Laisvės paukštę. Ji jam buvo lyg vilties žiburėlis, nes aplink jį tvyrojo vien tamsa, negandos, skausmas ir praradimai.

    Laisvės paukštė jo svajose buvo pasakiškai graži, viliojanti, paslaptinga, graži kaip dangaus žydrynė. Ji jam buvo viltis, tikėjimas, meilė ir drąsa.

    Vieną vakarą, kai berniuko širdelė virpėjo iš liūdesio, jo senelis pasakė jam, kad kai tu išvysi savo Laisvės paukštę, žinok, kad visos negandos kaip mat pasibaigs. Tik nenukabink nosies.

    Senelis liepė saulei leidžiantis nueiti prie upės, pažvelgti į dangų ir sugalvoti norą. Berniukas taip ir padarė. Užmerkė akis ir visa savo širdimi paprašė, kad Laisvės paukštė pasirodytų danguje. Atmerkus akis, dangus nušvito ir lyg kažkas sumirguliavo ore. Berniukas pamanė, o gal… Tačiau tai buvo tik vizija…

    Taip ir vaikščiojo berniukas kas vakarą prie upės ir vis laukė pasirodant savo paukštės. Ir kai jis jau buvo visai beprarandąs viltį ją išvysti, Laisvės paukštė sušmėžavo ore, suplasnojo savo spalvotais sparnais ir pasaulis berniukui pasidarė šviesesnis ir mielesnis.

        O ar tu žinai, kas yra tavo Laisvės paukštė?

Ieva V., 6 t klasė

Medeina G., 6 t klasė

    Viename tankiame miške gyveno nepaprasta paukštė, ji buvo laisvės paukštė. Senovėje sklisdavo pasakojimai apie laisvės paukštę, kad kai ją pamatai, tu tampi laimingiausiu pasaulio žmogumi. Kiekvienas norėjo pamatyti nepaprastąją paukštę, bet kiek eidavo žmonės, jos nepamatydavo. Ir šaukė žmonės, ir gundė skaniu maistu, bet jos nei kvapo nebūdavo. Žmonės suprato, kad tai buvo tik mitas ir nebeieškojo laisvės paukštės. 

    Bet vienas narsus ir drąsus berniukas išdrįso vienas leistis į šią kelionę ir ieškoti laisvės paukštės. Pasiėmė kuprinę. Į kuprinę įsidėjo duonos dvi gardžias riekeles, vieną pomidorą ir vandens. Kai tik iš miego pakilo saulė, išėjo berniukas ieškoti paslaptingos laisvės paukštės. Jau vakaras, o laisvės paukštės nematyti. Šaltas ir tamsus vakaras berniuką baugino, tad jis nutarė eiti namo. Tamsoje beeidamas jis pasiklydo. Jis jautėsi išsekęs, alkanas, nes visą maistą buvo jau  suvalgęs ir dar labai bijojo, nes miške sklinda gyvūnų garsai. Jis nutarė pasislėpti po medžiu ir sulaukti ryto, net neįtardamas, kad užmigo po medžiu, kur gyveno ilgai ieškota laisvės paukštė. 

    Ryte atsikėlęs berniukas pamatė kerintį vaizdą. Tai buvo laisvės paukštė, ji buvo visa švytinti lyg saulė. Ir staiga berniukas pasijuto laimingas kaip niekada. Tai nebuvo laisvės paukštės darbas. Kai vaikas pamatė paukštę, jis pats pasijuto laimingas, nes jis vienintelis, kuriam atsitiktinai pavyko pamatyti laisvės paukštę. Vėliau laisvės paukštė parskraidino berniuką namo ir šis įvykis vaiką padarė laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Medeina G., 6 t klasė

Gintė P., 6 t klasė

    Seniai, labai seniai Lietuvoje nebuvo nė lašelio meilės ar taikos. Visi žmonės buvo irzlūs, niekas negalėjo išreikšti savo nuomonės ir visi gyveno tarsi širšių lizde. Tačiau vieną niūrią ir ūkanotą dieną pro Lietuvą praskrido pasakiško grožio kregždutė. Ji buvo be proto laiminga, tačiau pamačiusi šiuos kraupius žmones nustebo ir šiek tiek išsigando: 

    -  Kai... Kai čia lankiausi anksčiau, žmonės šoko, dainavo, buvo linksmi, o dabar viskas pasikeitė! Kas čia nutiko?

      -  Tu čia lankeisi tikriausiai labai seniai. Dabar Lietuva yra okupuota Rusijos ir visi žmonės tapo beširdžiais... – atsakė kregždei nepažįstamas vyriškis.

    Mažajai paukštytei plyšo širdis iš skausmo. Ji nukabinusi nosį pakilo į dangų ir jau norėjo kuo skubiau iš čia skristi, tačiau tada jai toptelėjo geniali mintis! Ji greitai tartum lėktuvas nuskrido prie seno namo, kur gyveno liesa tartum pagalys moteris ir liepė jai pasiūti kuo ilgesnę juostą. Po kiek laiko kregždės prašymas buvo įvykdytas ir pasirodo, jog ta ilgoji juosta – Lietuvos trispalvė! Paukštė snapu įkando vieną trispalvės galą ir išskrido pro langą į gatves, kuriose vaikščiojo begalė žmonių. Visi ją pamatę ėmė džiūgauti ir šokinėti iš laimės tarsi naujai atgimę, jie vėl tapo laimingi ir vieningi! 

    Nuo to laiko ši gražioji kregždė vadinama laisvės paukšte!

Ugnė M., 6 t klasė

Nojus G., 6 t klasė

    Kartą gyveno paukštė, kurios kojos buvo akmeninės, bet niekas nežinojo, kodėl ir kas jas užbūrė. Ji gyveno viena šalia miško tako tarp dviejų kalnų. Jos akmeninės kojos buvo tokios sunkios, kad ji negalėjo skraidyti. 

    Paukštė kasdien vaikščiojo su mintimi, kad kada nors ji galės skraidyti ir grožėsis gamta iš dangaus, bet ji nedrįso nė pagalvoti, kada tai atsitiks. Ji buvo labai graži, grakšti, su spalvingomis plunksnomis, bet slėpėsi nuo visų, nes gėdijosi savo kojų.

    Vieną dieną mišką užklupo žiaurus gaisras. Visi gyvūnai ir paukščiai liko ugnies įkalinti ir apsupti. Vienintelė paukštė neįkliuvo, nes nuolat vaikščiojo prie miško takelio. Ji išgirdo kitų gyvūnų riksmą ir pagalbos šauksmą, bet padėti niekaip negalėjo. Visi gyvūnai ragino ją kilti ir skristi, pakviesti į pagalbą debesų valdovą, kuris su lietumi atidundėjęs išlaisvintų miško gyventojus.

    Paukštė labai norėjo padėti, bet niekaip negalėjo nuo žemė atplėšti savo sunkių akmeninių kojų. Nesuprato ji, kodėl negali skristi, kas ją laiko, kas uždėjo akmenis ant kojų. Laiko nebuvo daug, miško gyventojai ruošėsi žūčiai ir vilties kupinomis akimis maldavo paukštės jiems padėti. 

    Išgąsčio apimta paukštė susimąstė, kas jai trukdo, kas tie akmenys ant kojų ir staiga ji išskleidė spalvingus didžiulius savo sparnus ir pradėjo priešintis žemei. Visa jėga yrėsi į dangų. Sukilo didžiulis dulkių ir dūmų debesis, o paukštė, atsiplėšusi nuo žemės, greitai dingo dangaus mėlynėje. Per akimirką ji iškvietė pagalbą, o debesų valdovas su liūtimis užgesino gaisrą ir išgelbėjo visus miško gyventojus. 

    Visi žvėrys buvo dėkingi paukštei ir vadino savo didvyre, o paukštė labiausiai džiaugėsi susigrąžinusi savo laisvę – skraidyti. Taip kasdien ji mojuodama didingais savo sparnais suko ratus virš miško. Jos laimės ir džiaugsmo niekas negalėjo apsakyti.

Nojus G., 6 t klasė

Beata V., 6 t klasė

    Seniai seniai gyveno sultonas, kurio niekas nemėgo. Jis buvo įsakęs savo šalies žmonėms jį garbinti, tačiau šis įsakas nieko negelbėjo. Kiek sultonas nebaustų žmonių už nepaklusnumą – niekas jo nešlovino.

    Džiunglėse netoli sultono rūmų gyveno reta paukštė, kurią giedant girdėdavo valdovas.  Jis galvojo, kad pagavęs šią nepaprastą paukštę ir apgyvendinęs auksiniame narvelyje, toji tikrai ims sultoną garbinti ir bus dėkinga už tai, kad nebereikės gyventi bauginančiose, lietaus permirkusiose džiunglėse. Ir išėjo valdovas į džiungles ieškoti, ko nėra matęs, tik girdėjęs. Staiga išgirdo sultonas kažką gražiai giedant. Ir pamatė pasakišką paukštelę. Sultonas pačiupo ją ir greitai nulėkė per pavojaus kupinas džiungles į savo didingus rūmus. 

    Apgyvendino pasakišką paukštelę auksiniame narvelyje, kur nieko jai netrūko – nei lesalo, nei vandens. Bet liūdna paukštė taip niekada ir neužgiedojo ir net jos auksinės plunksnos pradėjo blukti. Sultonui plyšo širdis iš nevilties, kad net paukščio negali priversti jį garbinti. Nukabino valdovas nosį, mat jam vis nesiseka.

    Vieną žvaigždėtą naktį sultonas paleido paukštę. O jau ryte nubudo pažadintas seniai girdėto, pasakiško grožio čiulbėjimo.  Tuomet sultonas suprato, kad tik laisvi paukščiai, tik laisvi žmonės gali būti laimingi! Tik atgavę laisvę gali džiaugtis gyvenimu! Valdovas paleido visus savo vergus, dovanojo jiems žemės. Ir nuo to laiko visi jį šlovino ir garbino.

        Argi ne to kiekvienas valdovas trokšta?!

Ūla F., 6 t klasė

Mantas G., 5 t klasė

    Vieną kartą gyveno tokia vieniša mergelė, skaisti kaip saulelė. Vargšė neturėjo nei draugų, nei šeimos, buvo visiškai viena tokiame dideliame pasaulyje. Ji kiekvieną tamsiąją naktį dirbo lyg išprotėjusi, kad galėtų išlaikyti savo tėvų paliktą namą. Nors ir kaip sunku kartais pasidarydavo, ji niekados nepasiduodavo. Vieną vakarą, kai mergaitė grįžo namo iš darbo, ji išgirdo, kaip vienas senas ponas pasakojo apie paukštę vardu Laisvė. Jei tą paukštę išvysi nors akies krašteliu, tave ištiks laimė ir begalinė meilė. Surasti tą stebuklingą paukštę Laisvę įmanoma tiktai per pilnatį.

    Mergytė greitai kaip vėjas nubėgo namo ir laukė, koks mėnulis šią naktį pakils. Jai labai pasisekė, kaip tik buvo pilnatis. Mergelė išėjo ieškoti laimės. Ji ėjo per mišką, giliau ir giliau.  Praėjo valanda, dvi... Nieko nerado. Jau norėjo pasiduoti ir grįžti atgalios, bet ji greitai suprato, kad pasiklydo. Mergelei buvo labai baisu, jai pradėjo vaidentis visokie šiurpiausi ir keisčiausi garsai. Išsigandusi mergužėlė nežinojo, ką daryti. Vienintėlė mintis, kuri jai kilo, buvo palaukti, kol švystelės saulelė ir apšvies užmigusią žemę.  Ir staiga...

    Labai lėtai leidosi auksinės spalvos plunksnelė, kuri švytėjo kaip mažas mažas saulės spindulėlis. Gražioji plunksna nusileido tiesiai prie mergelės. Ji atsargiai paėmė ją į rankeles, užsimerkė ir pagalvojo, kaip ji pasiilgo savo namų, kaip ji norėtų į juos sugrįžti. 

    Kai ji atmerkė savo akeles, ji gulėjo savo lovoje ir plunksnelės rankose nebebuvo. Ji suprato, kad ši plunksna buvo Laisvės paukštės, kuri padėjo jai sugrįžti namo. Stebuklinga paukštė padėjo jai suprasti, kad jos laimė priklauso ne nuo ko kito, o tiktai nuo jos pačios. Ir ji būtinai dar sutiks žmonių, kurie ją pamils ir kuriuos pamils ji.

Eva K., 6 t  klasė

Adelė Ž., 6 t klasė

Vieną kartą gyveno mergaitė. Ji buvo laimingas vaikas, bet jos mama – nelabai. Jų šeima buvo vargana, nes sovietų laikais gyvenimas nebuvo labai geras. Mergaitės mama sunkiai dirbdavo, neturėdavo laisvo laiko ir neatrodydavo linksma. 

Vieną dieną skaitydama savo mažytę pasakų knygutę, mergytė atrado pasaką apie laisvės paukštę. Ten buvo parašyta, kad žmogus, suradęs laisvės paukštę, bus laimingas. Taigi nusprendė eiti ir ieškoti tos laisvės paukštės, kad parneštų mamai laimę.

Išėjus iš namų nubėgo į mišką. Mergaitė ilgai vaikščiojo. Jau vakarėjo. Miškas vis brido ir brido į naktį, atrodė, tuoj užsnūs. Alyvinis dangus ir jūrų dumblo spalvos medžiai buvo nuostabaus gražumo. Tik tolumoje spindėjo šviesa. O ten ant medelio toji paukštė tupi. Ji žinojo, ko mergaitei reikėjo. Paukštė prie jos priskrido ir pasakė:

Mergaitė nelaukusi nubėgo namo ten, kur jos laukė mama... 

Adelė Ž., 6 t klasė

Evelina M., 7 d klasė

Fausta Ž., 9 t klasė

Urtė M., 6 t klasė

    Prieš daugelį metų pasaulį užgrobė piktosios dvasios. Jos saulę apkaustė geležinėmis grandinėmis, pasaulį apgaubė tirštu rūku, debesys tapo juodi it smala. Žmonės, gyvūnai, paukščiai gyveno baimėje praradę viltį ir tikėjimą. Ilgai visi gyveno šioje tamsybėje...

    Tačiau kartą vieną niūrią dieną iš kiaušinio išsirito mažas, silpnas ir bejėgis paukštelis. Jis turėjo auksines plunksnas, kurios visiems priminė prarastą saulę. Laikui bėgant paukštelis vis stiprėjo, augo ir pavirto į margaspalvę paukštę. Suaugusi ji pažvelgė į juodą pasaulį ir nusprendė, kad laikas viską pakeisti. Ji suplasnojo savo didžiais sparnais ir ėmė kilti į dangų. Buvo sunku, tačiau paukštė neprarado ryžto. Pakilusi į aukštumas, užgiedojo giesmę, kurią visi išgirdo ir atgavo viltį. Čia pat ir saulė pasirodė, visi iki vieno pradėjo tikėti. Piktosios dvasios pamačiusios, kokie visi yra vieningi ir stiprūs kartu, greitai išskuodė. Kartu jos pasiėmė ir geležines grandines, rūką, savo tamsą ir daugiau niekada negrįžo.

    Nuo to laiko pasaulis vėl buvo laisvas! Žmonės savo pasaulio gelbėtojai davė vardą – Laisvės paukštė. Ir mūsų dienomis ji vis dar skraido po pasaulį ir skleidžia šilumą, viltį ir laisvę.

Urtė M., 6 t klasė

Augustė P., 9 t klasė

    Vieną kartą, kai buvau dar mažytė, lauke pamačiau mažą paukštę nutūpusią ant medelio, bet tai nebuvo paprasta paukštė, ji buvo kažkuo išskirtinė. Jos plunksnos švytėjo geltona, žalia, raudona spalvomis.

   Praėjus penkeriems metams po šio paukštelio pasirodymo ir vėl ją išvydau. Nuojauta man sakė, kad ji pasirodė ne veltui. Paukštė elgėsi labai keistai: skraidė aplinkui, vis čirškėjo lyg norėdama įspėti. Po valandos gatvėje išgirdau didelį triukšmą. Išbėgau į lauką ir pamačiau gatve važiuojančius, žemę drebinančius tankus. Ore tvyrojo baimė ir nežinomybė. Supratau, kad prasidėjo karas. Prie manęs staiga atbėgęs tėtė liepė kuo greičiau eiti namo. Paukštė skraidė aplinkui visus esančius lauke, stipriai plasnodama savo milžiniškais sparnais, lyg ragindama eiti kuo greičiau vidun. Grįžusi namo prisiminiau vaikystėje girdėtą močiutės pasakojimą apie ypatingą paukštę, kuri apsaugojo ir įkvėpė tautą.  Maniau, kad tai tik išgalvotas pasakojimas. 

      Tačiau dabar suprantu, kad tautos paukštė yra tikra. Ji ne tik apsaugo, įkvepia, bet ir išlaisvina.

Erika A., 6 t klasė

Milda L., 6 t klasė

    Labai seniai Šventosios upės pakrantėje, žalioje paslaptingumu alsuojančioje girioje gyveno Saulutė. Ji buvo skaisti kaip tikra saulė, švelni kaip jos spinduliai ir paslaptinga kaip ugnis. Saulutė dažnai skraidydavo padebesiais, vakarais keliaudavo po paslaptingos girios tankmes, klausėsi Šventosios upės čiurlenimo ir šildėsi saulės spinduliuose. Jos namai buvo patogūs, švelnūs, bet jai trūko kai ko daugiau.

    Saulutė ieškojo savo šeimos, jai trūko širdyje šilumos. Jos tėtis buvo jūros sakalas, kuris kontroliuodavo Šerunės miesto uostą, kuriame stūksojo mažyčiai laiveliai. Mama – Šerunės miesto meilės deivė, kuri mieste palaikydavo meilę ir ramybę. Prieš keletą metų Šerunės mieste įvyko negailestingas Šūvio karas. Mama ir tėtis pasiliko gelbėti Šerunės, o Saulutę paleido ir pasakė, kad jeigu kažkada išgirs šiuos žodžius: „Saulute, saulute, Laisvės paukšte. Šūvio negailestingasis karas baigėsi, Šerunė laisva“, žinok... mes dar gyvi. 

    Saulutė išgirdo šiuos žodžius. Ir nuo šiol visą savo gimtinę Šerunę saugo kaip savo plačius sparnelius ir skaisčias plunksnas. Ji lekioja po miestus, skleidžia savo šilumą ir ieško savo tėčio –  jūrų sakalo ir mamos – meilės deivės.

    Klausi, ar ji juos rado? Mamyte, tėveli...  

Milda L., 6 t klasė

Karina P., 7 d klasė

„Laisvas tas, kuris yra laisvas teisingai elgtis ir daryti gera. Jeigu jis nesuvaržytas daryti gera.“

V. Landsbergis

Projektą parengė:

Psichologė Ž. Gedgaudienė

Lietuvių kalbos mokytoja E. Grikšaitė

Istorijos mokytoja D. Samienė

Dailės mokytoja T. Semionova