gėlytė

kelmas

grybas

ąžuolas

žolytė

     Tai nutiko labai labai seniai...

Paslaptingame žodžių miške gyveno be galo daug žodelių, tačiau jie buvo labai vieniši:

gėlytė, žolytė, krūmokšniai, medeliai...

Kartais jie susiburdavo į sakinius. Tuomet žodeliams pasidarydavo daug linksmiau:

Gėlytės, grybukai ir žolytės augo po ąžuolu.

žemė

uoga

šuo

grybas

Kai kurie žodžiai taip susidraugaudavo, kad susikibdavo rankutėmis. Tuomet įvykdavo mažas stebuklėlis - atsirasdavo naujas žodelis:

                      žemė + uoga = žemuogė

                   šuo + grybas = šungrybis

laikas

rodo

laumė

žirgas

Taip atsirasdavo vis naujų žodelių, kuriuos sudarydavo dviejų skirtingų žodžių šaknys!

Tapo vis linksmiau gyventi.

laumė + žirgas = laumžirgis

kryžius + kelias = kryžkelė

laikas + rodo = laikrodis

veidas

rodo

laikas

rodo

vaisius

medis

ledas

kalnas

Susidūrę ir rankutėmis susikibę žodžiai buvo pavadinti sudurtiniais žodžiais. Jie buvo ypatingi, nes turėdavo net po dvi šaknis:

veidas + rodo  =  veidrodis

laikas + raštas  =  laikraštis

ledas + kalnas  =   ledkalnis

vaisiai + krūmas  =  vaiskrūmis

arbata + žolės  =   arbatžolės