1. RIMANTA DAIGINIENĖ

2. ASTA STANCELIENĖ

3. AUGUSTĖ STANCELYTĖ

4. ILONA STUKNIENĖ

5. REDA GINELEVIČIENĖ

6. DAIVA PAULAUSKIENĖ

7. IRMA SMILGIENĖ

8. DOVILĖ GALBICKIENĖ

9. VIOLETA GINEITIENĖ 

10. VILIJA BALČIŪNIENĖ

11. LAURETA DOMINAUSKIENĖ

12. DALIA POŠKIENĖ

13. VILMA GABALIENĖ

14. REDA BAMBALIENĖ

15. VILMA GABALIENĖ

16. JANINA ŠULSKIENĖ

17. LAURA DANIŠKEVIČIENĖ

18. ZITA BAGDONIENĖ

19. MARJANA BUINAUSKIENĖ

20. KRISTINA MACEVIČ

21. DANUTĖ GRUBINSKAITĖ

22. AGATA GREBNEVA

23. VIKTORIJA MURAVSKAJA

24. RAMUNĖ KUMPIENĖ

25. KRISTINA CHOROCEJIENĖ

26. SIGITA SANKAUSKIENĖ

27. ASTA LIAUDANSKIENĖ

                                                 RIMANTA DAIGINIENĖ                         Mandagučių miestelyje

Viename ūkyje draugiškai gyveno avytė, paršiukas, karvytė, ožkytė, arkliukas ir triušiukas.  Kiekvieną rytą, tik prašvitus saulei, visi skubėdavo vienas su kitu pasisveikinti savo kalba „Labas rytas!”. Įdienojus, siuntė vienas kitam šypsenas, nepamiršdami garsiai sušukti “Laba diena!”. Vakarais, susitikę prie girdyklų, maloniai linksėdavo galvomis, sakydami „Labas vakaras!“. 

     Kartą į jų kiemą atskrido baltaplunksnis žąsinas. Žąsinas labai norėjo su visais susidraugauti, tik nežinojo, kaip tai padaryti. Vaikštinėdamas po kiemą, žąsinas pastebėjo, kad visi gyvuliai yra labai mandagūs, todėl įsidrąsinęs, garsiai šūktelėjo „Sveiki, visi!“. Nuo tos akimirkos žąsinas tapo pilnateisiu Mandagučių miestelio gyventoju ir turėjo daug daug draugų.

"Koks kvailas šuo", - pagalvojo Blusytė Vika ir nušoko nuo šuns nugaros. Ji apsižvalgė, suprato, kad vienai čia nuobodoka ir iš kišenės išsitraukė telefoną. Surinkusi numerį 22102, apžvelgė teritoriją ir tarė:-Brangutės, ruošiu vakarėlį. Skubiai ruoškitės. Matau kiekviename kieme nemažai draugužių: ir rudų, ir juodų, ir didelių, ir mažesnių. Vakaras bus tikrai romantiškas ir sotus...Ir atšokavo visos - geriausios draugės, pusseserės, šiaip pažįstamos. 

Nemažas būrys susirinko. Miestelis atgijo. 

 Visi gyventojai puolė kasytis, kraipytis, sukinėtis,  piktais žodžiais kreipėsi vieni į kitus, varė su šluotomis iš gėlynų šunis, kurie kaip pašėlę stengėsi nusimesti nuo savęs besilinksminančias Blusytės Vikos viešnias. Paryčiais sočios,  nuilsusios, bet laimingos viešnios užsnūdo Barnio kailyje...Visi gyventojai susirinko miestelio aikštėje. Pikti, nemiegoję net nepasisveikino vieni su kitais. Pasikasęs pažastį žodį tarė miestelio Seniūnas:- Turime ekstremalią situaciją,  Brangieji. Eikite. Plaukite. Šluokite. Tvarkykite. Varykite nekviestas viešnias.

Įsakymas buvo įvykdytas."Mandagučių miestelin" grįžo ramybė. Ir jauni, ir seni, ir maži, ir lojantys, ir kniaukiantys tapo vėl laimingi...

                                           REDA GINELEVIČIENĖ

                   Kranksė

Mandagučių miestelyje gyveno daug draugiškų paukštelių. Zylutės skraidė kartu su žvirbliukais. Bukučiai maudėsi balutėse kartu su varnėnais. Šarkos rodė savo papuošalus varnoms. Didesni paukščiai mokė mažuosius „stebuklingų „ žodžių. Senasis apuokas pasakodavo įdomiausias istorijas.  Jei vienas paukštelis netyčia užgaudavo kitą savo sparneliu- visada atsiprašydavo.  

Bet vieną kartą į Mandagučių miestelį atskrido labai nemandagi varna Kranksė. Ji su snapu kirto žvirbliukui. Jam pradėjo bėgti kraujas. Nuo stalo numetė mobilųjį telefoną ir jį sudaužė. Išmėtė šarkos brangenybes, nutraukė karolius, kurie išsibarstė po visą pievelę. Kranksė sugadino paukštelių lizdelį, trypė purvinomis kojomis. Ji buvo pikta, garsiai kranksėjo, gąsdindama mažuosius. Mandagučių miestelyje visi buvo išsigandę ir nebežinojo ką daryti.

Margasis genys pasiūlė paklausti patarimo apuoko.  

Jis dažnai padėdavo Mandagučių paukšteliams. Apuokas paklausė paukštelių, ką jie darantys kai supyksta.

-Reikia įkvėpti ir iškvėpti. Kvėpuoti kokius dešimt kartų.

-Reikia suskaičiuoti iki šimto.

-Reikia pagalvoti, kaip gera turėti draugų.

-Reikia pasėdėti ant nusiraminimo kėdutės.

-Reikia paimti pagaliuką ir ant žemės braižyti linijas, ratus.

-Reikia suvalgyti saldumynų.

-Reikia pasimokyti gražių žodžių.

Apuokas išklausė paukštelius ir Kranksei pasiūlė išmėginti šiuos nusiraminimo būdus. Varnai tikrai padėjo: ji atsiprašė žvirbliuko, surinko šarkos karolius, padėjo sutaisyti lizdelį. Paukšteliai jai atleido ir susidraugavo. Kranksė suprato, kad labai smagu turėti daug draugų. Visi paukšteliai linksminosi ir niekada nebesipyko.

                                      DAIVA PAULAUSKIENĖ

    Žvėrelių draugystė ir            paklydėlio išgelbėjimas

  „Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs, paslaugūs gyvūnai. Gyveno ir šuniukas vardu „Urzgiukas“, jis buvo miestelio sargas ir prižiūrėjo tvarką.

Bet vieną kartą į miestelį atkeliavo netikėtas svečias – drambliukas. Jis buvo labai, labai didelis. Jį iškart pasitiko Urzgiukas ir puolė ant jo loti ir urgzti ir net norėjo išvaryti drambliuką. 

O pyko šuniukas dėl to, kad drambliukas buvo toks didelis, kad netilpo į takelį ir išmindė gėlytes. Nematė drambliukas kur eiti, nes ašaros riedėjo kaip pupos, jo dideliais pilkais skruostukais. Šuniukas paklausė, kas nutiko drambliukui ir ko jis taip rauda, kad net takelio per ašaras nemato ir gėlytes mindo. Drambliukas mandagiai atsiprašė:

-Aš labai atsiprašau, gėlyčių nuskriausti nenorėjau...aš pasiklydau ir nebegaliu rasti mamytės Dramblienės. 

O šuniukas sako:

-Tu nusiramink, nebeverk aš sukviesiu visą būrį pagalbininkų ir mes greit surasim tavo mamytę.

Tuomet šuniukas greit sukvietė visus miestelio gyvūnus: Karvę, Katiną, Ožį, Paršiuką, Arklį ir paprašė jų pagalbos, kad jie padėtų surasti drambliuko mamą. Visi draugai išsiskirstė ir jau po kelių minučių Katinėlis rado dramblienę ir pasakė:

-Ponia Drambliene, jūsų sūnus pasiklydo Mandagučių miestelyje ir laukia jūsų prie gėlyčių. 

Katinas palydėjo Dramblienę pas jos paklydėlį sūnų. 

O kaip džiūgavo drambliukas pamatęs savo mamą, jis iš laimės net šokinėjo ir pažadėjo savo mamytei, kad daugiau niekada gyvenime nebesitrauks nuo jos nei per žingsnį, kad ir vėl nepasiklystų ir netektų ašaroti. Mama mandagiai padėkojo Mandagučių miestelio gyventojams:

-Ačiū jums tariu mieli draugai, kad suradote ir išgelbėjote mano sūnų paklydėlį, jis pasižada daugiau vienas nebeklaidžioti ir mes kartu keliaujame namo.

                                      IRMA SMILGIENĖ

      Žvėrelių draugystė

„Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs, paslaugūs žmonės, gyvūnai. Jie visi buvo labai laimingi i nesipyko. Kiekvieną rytą atsikėlę sveikindavosi vieni su kitais, sakydami „Labas rytas“.

Vienos dienos rytą kiškis ir pelytė sugalvojo nueiti pasivaikščioti į mišką. 

Eina mišku, džiaugiasi, bet staiga sutinka vilką. Vilkas prašo:

Eina mišku visi trys: pelytė, kiškis ir vilkas. Žiūri stovi mažytė trobelytė, o šalia močiutė morkas ravi.

Pelytė, kiškis ir vilkas, visi trys grįžo pas savo draugus. Visiems buvo linksma ir smagu.

Bet vieną kartą vilkas taip užsinorėjo ėsti, kad sugalvojo suėsti kiškį. Jau norėjo jį sučiupti, bet atbėgo jo draugas paršelis ir jį išgelbėjo. Paršelis priėjo prie vilko ir sako:

Draugai atleido vilkui ir laimingai sau gyveno.

                                    DOVILĖ GALBICKIENĖ

           Gyvūnų gaudynės

„Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs, paslaugūs gyvūnai.

Bet vieną kartą gyvūnai nusprendė išeiti į lauką. Lauke susitiko avinėlis su jaučiu ir paršeliu. Susitikę gyvūnai sugalvojo pažaisti gaudynių ir pradėjo visi neatsargiai bėgioti po kiemą. Jautis ragą nusilaužė, avinėlis šoną užsigavo, o paršelis koją išsisuko. Visi gyvūnai susipyko, nes jie nesutarė kas bėgs, o kas gaudys. 

Pyko ilgai ir jiems labai skaudėjo žaizdas. Ilgai gyvūnams pyktis nusibodo avinėlis jaučiui sako:

Jautis avinėliui atsakė:

Abu gyvūnai susitaikė ir kaip tik pamatė paršelį su išsukta koja. Ir klausia jo:

Paršelis atsakė:

Nuo to laiko visi gyvūnai gražiai gyveno ir dėl visko draugiškai susitardavo.

                                     VIOLETA GINEITIENĖ, 

                                                               VILIJA BALČIŪNIENĖ

              „Nykštukas     Mandagučių miestelyje“

„Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs, paslaugūs gyvūnai: lapė, kiškis, pelytė, varlė ir meška.

Bet vieną kartą, vakare, kai saulė buvo nusileidusi į Mandagučių miestelį atkeliavo mažas nykštukas Tukas . Visi labai nusistebėjo savo mieste pamatę mažylį. 

Puolė klausinėti, kas jis, iš kur atvyko, ar mandagus, ar gerai išauklėtas....

     Deja....nykštukas labai nustebo, išgirdęs, kad čia visi tokie mandagūs. Tokių gražių žodžių jis nebuvo girdėjęs savo gyvenime, gyvendamas miške.

     Padėti nukštukui išmokti mandagių ir gražių žodžių pirmoji pasisiūlė lapė, nes ji iš visų Mandagučių miestelio gyventojų buvo drąsiausia. Lapė papasakojo nykštukui, kad jos pats gražiausias žodis yra ATSIPRAŠAU. Jį dažniausiai sako savo draugui vilkui tada, kai jį apgauna ar  supykdo.

Meška, išgirdusi, kad lapė moko nykštuką gražių žodžių taip pat panoro būti mokytoja. Jos gražiausias žodis AČIŪ. Taip ji dėkoja bitėms už medų, kurį labai mėgsta.

      Kiškis buvo trečias, panoręs mokyti nykštuką. Jo gražiausias žodis yra MYLIU. Kiškis yra labai švelnus, tad nori, kad jį visi glostytų ir mylėtų.

       Atstraksėjo ir varlytė. Ji pasiūlė nykštukui kuo dažniau sakyti žodį PRAŠAU. Taip ji kasdien kviečia saulytę, kad šildytų ir globotų visus.

Galų gale įsidrąsino ir maža pelytė, kuri taip pat mokėjo keletą gražių žodžių ir buvo labai mandagi ir išauklėta. Tą vakarą jai buvo labai liūdna, tad ji apkabino nykštuką Tuką ir pasakė patį reikalingiausią žodį: -BŪK MANO DRAUGAS!

        Nykštukui tai buvo patys gražiausi ir reikalingiausi žodžiai. Jis labai apsidžiaugė ir liko visam laikui gyventi „Mandagučių„ miestelyje.

                                   LAURETA DOMINAUSKIENĖ

 Ežiukas, kuris nenorėjo                                        sveikintis

„Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs, paslaugūs žmonės, gyvūnai.

Viename miške, saulėtoje žalioje pievoje, gyveno ežiukų šeima. Mama, tėtis ir daug, daug dygliuotų ežių. 

Mama ir tėtis visada aiškino savo vaikams, kad kai jie susitinka su

kitais gyvūnais, tada reikia pasakyti „labas“. Tačiau jauniausias ežiukas nenorėjo nieko sveikinti.

Kartą gražią saulėtą dieną, kai dangus buvo mėlynas ir saulė akinamai šviesi, jis vaikščiojo po šiltą vasaros mišką. Staiga iš samanoto kelmo iššoko pilkas kiškis ir linksmai pažvelgė į jį, sakydamas : 

„Labas!“  tačiau ežys nieko neatsakė, nusisuko ir sau po nosim suniurnėjo:  „Čia aš nesisveikinsiu su visais!“  Tada staiga saulę užtraukė debesis, o ant ežio

nosies nukrito mažas lašelis.

Prie kvepiančio aviečių krūmo ežiukas sutiko pūkuotą meškiuką  „Laba diena tau, mano piktas drauge!“  - pasveikino jį . „Na, dar vienas!“  - sumurmėjo mažasis ežiukas,

nusisuko ir patraukė kitu keliu. 

Tuomet ant ežiuko nosies iš eilės nukrito dar trys lietaus

lašai. 

Kas čia dabar? - suglumino mažasis ežiukas ir pakėlė veidą į dangų.

Dangus tapo niūrus. Besisukantis šaltas vėjas laužė netoliese esančios eglės šakas. Ant vieno iš jų

sėdėjo protinga teta Sofija: „Sveikas! jaunuoli!“.  Bet ežiukas, nors ir labai gerbė senąją Sofiją ir net šiek tiek bijojo, atkakliai tyliai patraukė keliu.

Griaustinis prasidėjo. Lietus suintensyvėjo ir šaltos vandens srovės pradėjo blokuoti ežiuko kelią.

Tolumoje pasirodė didžiulis ąžuolas, kuriame, kaip žinojo ežiukas, po šaknimis galima pasislėpti nuo lietaus. Bet kai visas šlapias ir sušalęs ežiukas nutipeno prie ąžuolo, pamatė, kad ten jau susirinko daugybė miško gyventojų. Jis pribėgo prie ąžuolo iš vienos pusės, paskui iš kitos, bet gyvūnai neva jo nematė ir niekas net nejudėjo, kad leistų jam praeiti. Ežiukas pagaliau sušalo ir beveik verkė.

„Ooo“  - sparnų plakimas sekundei užgniaužė lietaus garsus, o mažasis ežiukas pamatė seną pelėdą, skendinčią ant šakos.

Teta Sofija! - niūriai pavadino ežiukas.

Kas čia? Aš nieko nematau!

Teta, tai aš, ežiukas!

Ai, tai tu, nekultūringas jaunuolis! Taigi kur jūs slepiatės? “Pelėda iš nuostabos nusuko galvą.

O siaubas! Pasirodo, niekas manęs nemato! - mažasis ežiukas atspėjo, kodėl visi gyvūnai jo neįleido į angą.

Išmintingoji Sofija viską suprato ir davė teisingus patarimus mažajam ežiukui.

Ežiukas, greitai bėgdamas, puolė prie didžiulio žalio ąžuolo.

Sveiki! Sveiki!! Labas rytas, diena ir vakaras! “- garsiai sušuko.

Ir štai gyvūnai jį matė. Tik dabar girdėjo visi: „Labas drauge! Arčiau

mūsų! Sveiki!, ežiuk! Ateik pas mus, su mumis šilčiau! “

Nuo to laiko ežys buvo laikomas  mandagiausiu šeimoje. Jis visada sveikino visus savo draugus ir niekada nepamiršo pasisveikinti ir atsisveikinti.

nejudėjo, kad leistų jam praeiti. Ežiukas pagaliau sušalo ir beveik verkė.

„Ooo“  - sparnų plakimas sekundei užgniaužė lietaus garsus, o mažasis ežiukas pamatė seną pelėdą, skendinčią ant šakos.

Teta Sofija! - niūriai pavadino ežiukas.

Kas čia? Aš nieko nematau!

Teta, tai aš, ežiukas!

Ai, tai tu, nekultūringas jaunuolis! Taigi kur jūs slepiatės? “Pelėda iš nuostabos nusuko galvą.

O siaubas! Pasirodo, niekas manęs nemato! - mažasis ežiukas atspėjo, kodėl visi gyvūnai jo neįleido į angą.

Išmintingoji Sofija viską suprato ir davė teisingus patarimus mažajam ežiukui.

Ežiukas, greitai bėgdamas, puolė prie didžiulio žalio ąžuolo.

Sveiki! Sveiki!! Labas rytas, diena ir vakaras! “- garsiai sušuko.

Ir štai gyvūnai jį matė. Tik dabar girdėjo visi: „Labas drauge! Arčiau

mūsų! Sveiki!, ežiuk! Ateik pas mus, su mumis šilčiau! “

Nuo to laiko ežys buvo laikomas  mandagiausiu šeimoje. Jis visada sveikino visus savo draugus ir niekada nepamiršo pasisveikinti ir atsisveikinti.

O siaubas! Pasirodo, niekas manęs nemato! - mažasis ežiukas atspėjo, kodėl visi gyvūnai jo neįleido į angą.

Išmintingoji Sofija viską suprato ir davė teisingus patarimus mažajam ežiukui.

Ežiukas, greitai bėgdamas, puolė prie didžiulio žalio ąžuolo.

Sveiki! Sveiki!! Labas rytas, diena ir vakaras! “- garsiai sušuko.

Ir štai gyvūnai jį matė. Tik dabar girdėjo visi: „Labas drauge! 

Arčiau

mūsų! Sveiki!, ežiuk! Ateik pas mus, su mumis šilčiau! “

Nuo to laiko ežys buvo laikomas mandagiausiu šeimoje. Jis visada sveikino visus savo draugus ir niekada nepamiršo pasisveikinti ir atsisveikinti.

                                           DALIA POŠKIENĖ

            Gimtadienis

Gretutė nubudo anksti. Nusiprausė, susišukavo ir jau norėjo pradėti žaisti. Staiga, ji prisiminė, kad šiandien ypatinga diena.

Mama, sušuko Gretutė. Šiandiena močiutės gimtadienis! Reikia ją pasveikinti ir pralinksminti.

Greitai Gretutė susiruošė keliauti pas močiutę. Pakeliui, miške, ji priskynė gražią puokštę gėlių ir nuskubėjo į senelės namus.

- Sveika, miela, močiute. Sveikinu tave su gimtadieniu! Linkiu geros sveikatos ir gražių dienelių.

Įteikė močiutei gėlytes ir stipriai ją apkabino.

- Ačiū, miela anūkėle, tarė močiutė. Dabar aš tikrai būsiu sveika ir laiminga. Močiutė pavaišino

mylimą anūkėlę gardžiu pyragu. Pasivaišinusi anūkėlė tarė:

- Ačiū brangi močiute, tavo pyragėliai patys skaniausi visame pasaulyje. Jos dar ilgai kartu

šnekučiavosi ir juokėsi . 

Tačiau atėjo laikas atsisveikinti. Gretutė apkabino močiutę ir tarė:

- Močiute, aš tave labai myliu, prižadu būti tau labai gera. Aš niekada tavęs nepamiršiu, lik

sveika, miela mano močiute...

                                                  VILMA GABALIENĖ

                         Draugystė

„Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs, paslaugūs žmonės, gyvūnai. Bet vieną kartą ėjo keliu mergaitė ir susitiko draugus. Ji turėjo pyragą ir visus draugus pavaišino pyragu, bet draugai pamiršo padėkoti. Mergaitė nuliūdo, vienas draugas prisiminė, kad nepadėkojo, priminė visiems draugams, kad jie pamiršo padėkoti. Padėkojo mergaitei, mergaitė apsidžiaugė ir visi laimingi nuėjo namo. 

Paršelis parėjęs į namus, namie rado raganą. Ragana buvo pikta, ji pasakė paršeliui, kad dabar ji yra alkana ir jį suvalgys. Paršelis labai išsigando

ir pradėjo lakstyti po namus. Tuo tarpu pro šalį ėjo mergaitė, ji išgirdo, kad pas paršelį namie kažkas vyksta užėjo į vidų ir išgelbėjo paršelį. Paršelis buvo labai laimingas, kad turi tokią gerą draugę.

                                        REDA BAMBALIENĖ

                  Aš pirmas!

„Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs, snieginukai. Bet vieną kartą į jų miestelį užklydo du sniego vienaragiai ir apsigyveno aptvare. Jų vardai buvo Melsvis ir Vilis. Melsvis gražiai sutarė su visais snieginukais, o Vilis... Jei pamatydavo, kad snieginukai žaidžia sniegobolą (čia kaip futbolas), tai pribėgęs būtinai turėdavo atimti sniego rutulį ir spardyti tol, kol šis subyrėdavo. 

Snieginukai vėl ridendavo naują ir nelaukdavo tokio aršaus žaidėjo. Vilis visada ir visur norėjo būti pirmas. Jei snieginukai susirinkdavo kieme pasikalbėti, papasakoti istorijų, tai atbėgęs Vilis, imdavo pasakoti savo nutikimus, nenorėdamas kitų klausytis. Kai snieginukai eidavo pasivaikščioti, Vilis taip greitai pralėkdavo gatve, kad sukeldavo sniego

debesį, ir sniego seniai tiesiog atsidurdavo pusnyje. O vienaragis linksmai sušukdavo: ,,Aš

pirmas!“. Melsvis dėl to labai kentėjo. Jam buvo nemalonu, kad brolis toks nemandagus, o

snieginukai su Viliu bendrauja tik dėl to, kad yra malonūs ir nieko nenori įžeisti.

Melsvis nuolat kalbėjo su broliui: ,,Kodėl taip įžūliai elgiesi? Lendi į kitų žaidimą

nepasiklausęs, nenori klausyti, ką kiti pasakoja, visur ir visada lenktyniauji ir nemoki

pralaimėti?“ Vilis atsakydavo: ,,Aš nežinau, kodėl, bet man patinka, kai aš visada pirmas“. Vilis nenorėjo galvoti, kaip jaučiasi snieginukai ir jo brolis Melsvis, jam rūpėjo tik jis pats.

Kartą ,,Mandagučių miestelį“ labai smarkiai apsnigo. Snieginukai puolė valyti gatves, kiemus, o sniegą išvežė už miesto ir supylė aukštą kalną. Melsvis, žinoma, padėjo sniego seniams, o Vilis laigė po pusnis ir niekuo nesirūpino. 

Kai valymo darbai buvo baigti, Vilis pakvietė Melsvį palenktyniauti. Jie išbėgo už miesto ir pasileido šuoliais. Vilis bėgo priekyje ir vis dairėsi į atsiliekantį brolį. ,,Aš pirmas!“,- sušuko jis ir visu greičiu įpuolė į sniego kalną. Šviežiai supilto sniego lavina užgriuvo Vilį. Jis negalėjo išsikapstyti, buvo išsigandęs. Atsilikęs Melsvis sušuko:

,,Nebijok, tuoj pakviesiu pagalbą!“. Netrukus jis grįžo su snieginukais, ir visi kartu padėjo

išsilaisvinti Viliui iš sniego. Virpėdamas nuo šalčio ir įtampos, Vilis tyliai ištarė: ,,Ačiū...“.

Po to nelaimingo atsitikimo vienaragis Vilis labai pasikeitė. 

 Jis suprato, kad visi snieginukai yra labai draugiški, nori bendrauti, vienas kitam padėti. Gyvendamas ,,Mandagučių miestely“ ir

jis turi mandagiai elgtis. Dabar Melsvis ir Vilis visur laukiami: ir žaidžiant sniegobolą, ir

pasakojant istorijas, pasivaikščiojimuose ir kartu darbuojantis. O kad mandagumo žodeliai

nepasimirštų, Vilis, atsiklausęs snieginukų, užrašė juos ant vieno namo sienos. Užrašas labai

puošia namą ir tinka ,,Mandagučių miesteliui“.

                                                                       JANINA ŠULSKIENĖ

  Svečiuose pas šuniuką Dikį

Mandagučių miestelyje gyveno labai draugiški, mandagūs, paslaugūs gyvūnai.

Bet vieną kartą, šuniukas Dikis į savo namus, iš kito miesto, pakvietė tris savo draugus: katytę Eglę, paršiuką Kriuksį ir karvytę Rožytę. Pirmasis į svečius mašina atriedėjo paršiukas Kriuksis. Jis garsiai kiuksėjo, net mašinos signalo spausti nereikėjo. 

Kriuksis pyko, kad jam niekas durų neatidaro, kad niekas jo, kaip karaliaus nepasitinka. Šuniukas Dikis, neskubėdamas atidarė duris, mandagiai pasisveikino ir pakvietė užeiti. Kur buvus, kur nebuvus, medžiais atšuoliavo katytė

Eglė. Kadangi šuniuko namas buvo dviejų aukštų, tai katytė, nesivargino - pradėjo šokinėti ant palangės ir belstis į antrame aukšte esantį langą. Šuniukas mandagiai savo svečią pakvietė nulipti nuo palangės ir užeiti pro duris. Paskutinė į svečius atvyko karvytė Rožytė. 

Ji buvo tokia išpuikusi, kad kai tik šuniukas atidarė duris, jį nustūmė ir įsiveržė į namo vidų. Šuniukas suprato, kad jo draugai yra labai nemandagūs, todėl pakvietė pavaikščioti po Mandagučių miestelį ir pasigrožėti jo vaizdais, susipažinti su miestelio gyventojais. Vakare, draugai pavargę, bet laimingi grįžo pas šuniuką Dikį į namus. Jie labai džiaugėsi, kad šio miesto gyventojai labai noriai su jais bendravo, maloniai kalbėjo. Pabendravę, gražiai pažaidę, draugai išvyko į namus. 

Katytė Eglė pasakė: „Viso gero“, paršiukas Kriuksis: „Malonu buvo bendrauti“, karvytė Rožytė: „Ačiū už skanias vaišes“.

Šuniukas Dikis labai apsidžiaugė, jog jo draugai suprato, kad tik mandagiai elgiantis galima „kalnus nuversti“.

                                  LAURA DANIŠKEVIČIENĖ 

        Mandagus šuniukas

„Mandagučių miestelyje“ gyveno labai draugiški, mandagūs žmonės ir gyvūnai.

Bet vieną kartą į „Mandagučių“ miestelį atsikėlė gyventi nauja šeima. Jie turėjo mergaitę ir mažą berniuką. Mergaitė buvo labai kukli, nedrąsi, norėjo su miestelio vaikais susidraugauti, bet nedrįso, nes manė, kad niekam ji nerūpi. 

Kai buvo tuščia žaidimų aikštelė mergaitė atėjo žaisti į kiemą. Ji nedrąsiai suposi ant sūpynių,

žaidė smėlio dėžėje, bėgiojo po pievą ir gaudė drugelius, kol neatbėgo garsiai lodamas šuo.

Mergaitė labai išsigando, įlipo į patį aukščiausią žaidimų aikštelės bokštelį, stipriai susigūžė, užsimerkė ir laukė kada šuniukas nubėgs. Bet jis niekur nesitraukė, o tik garsiai lojo ir lojo.

Mergaitė supyko, nusprendė, kad daugiau niekada nenorės žaisti šiame kieme.

Šuniukas būtų dar ilgai lojęs, jeigu nebūtų atbėgęs berniukas, kviesdamas šuniuką.

Berniukas nusišypsojo, padėjo mergaitei nulipti nuo bokštelio ir atsisėdę ant suoliuko pradėjo kalbėtis.

Berniukas papasakojo, kad šis šuniukas nėra piktas, jis taip lodamas norėjo tik pasisveikinti su nauja kiemo mergaite. Šuniukas nemoka kalbėti, tik garsiai loti ir vizginti uodegytę.

Šuniukas priėjo prie mergaitės, aplaižė jos rankytes, norėdamas, kad mergaitė paglostytų ir taip susidraugavo.

                                                        ZITA BAGDONIENĖ

       „Mandagučių karalystė“

Vienoje karalystėje gyveno karalius su šeima ir draugai. Jie buvo labai draugiški, susitikę kiekvieną rytą pasisveikindavo. Jeigu atsitikdavo nelaimė, - pagelbėdavo vieni kitiems.

Kartą į karalystę užklydo drakonas. Jis buvo piktas ir nelaimingas, nes neturėjo draugų ir nemokėjo gražiai elgtis. Todėl, karalystės gyventojai sugalvojo drakoną išmokyti mandagumo.