Gražiame, tvirtame namelyje gyveno mažas berniukas Tomas. Berniukas labai mylėjo gamtą. Jis turėjo gražias mėlynas akis ir tamsius plaukus. Kiekvieną dieną jis išeidavo į lauką ir ten praleisdavo visą dieną. Kai ateidavo naktis, Tomas labai mėgdavo stebėti žvaigždes. 

Vieną šiltą naktį, kai Tomas gulėjo lovoje, nukrito žvaigždė. Jis ją pamatė ir greitai sugalvojo norą.

Jam, net nereikėjo ilgai sukti galvą, nes jis svajojo būti astronautu.

Tomas mokykloje nesistengdavo mokytis. Berniukas visada laukė kada pasibaigs pamokos. Bet vieną dieną, Tomui pasibaigė pamokos. Jis išbėgo namo ir sutiko seną žmogų.

 Jis buvo malonus, bet atrodė piktas. Jis turėjo didelę seną knygą kurioje buvo daug žvaigždžių bei planetų paveikslėlių. 

- Sveiki! - pasisveikino berniukas.

- Labas. - atsakė senukas.

- O ką jūs čia nešate? - maloniai paklausė jis senelio.

- Grąžinsiu knygą bibliotekai. - suirzęs pasakė jis ketindamas nueiti nuo berniuko.

- O jums patinka kosmosas? - domėjosi berniukas.

- Kadaise buvau astronautas, bet dabar jau nebegaliu skristi į kosmosą, nes esu per senas. - liūdnai pasakė jis.

- Oho! Aš svajoju nuskristi į kosmosą! Gal galėtumėte man patarti, ką aš turėčiau padaryti ir mokėti, kad pasiekčiau mėnulį? - susijaudinęs sušuko jis.

- Norint tapti astronautu, reikia labai daug treniruotis, dirbti, mokytis ir keliauti.