Penkatąją kelionės dieną sutiko Dominykas kupranogarių vilkstinę, vinguriuojančią tarp bektarščių smėlio kopų. Prisigretino prie jų ir klausia:

- Atleiskit, gerbiamieji kupranogariai, gal matėt kur nors Afrikoje rugiagėlių pievą?

- Mums nė motais tavo pamėlynavusios rugiagėlės,- suprunkštė kupranogarių vilkstinės vadovas Salamas bin Salamis- Mums rūpi tik prekės, kurias gabename ant kuprų... Turim kuo brangiau jas parduoti, o už gautus pinigus nupirkti daug prękių ir parduoti jas dar brangiau, kad gautume dauuug pinigų...<...>

-Aš niekad nebūsiu kupranogaris, nes nenoriu ant nugaros nešioti jokios sunkios kupros!<...>

-Arklys, kuris nenori tapti kupranogariu, yra tik tikras asilas, nes nieko nesupranta apie turtų turėjimo naudą.

-Kas iš tų jūsų turtų? Jeigu paskui juos visą gyvenimą reikia tampyti ant kupros!- atšovė Dominykas pasipūtusiems turtuoliams.- Be to, aš ir taip visko daug turiu.