Ludmila Stone sukūrė knygą vaikams ir jų tėvams :)

Vieną kartą gyveno trys paršiukai. Jie buvo vienodo ūgio, linksmi ir išdykę. Netgi jų vardai buvo panašūs: Nif Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas.

Visą vasarą jie dūko, žaidė, lepinosi ir džiaugėsi saulute.

Bet štai atėjo ruduo. Vieną rytą Naf Nafas atsibudo labai sušalęs. Jis pasiūlė Nif Nifui su Nuf Nufu statyti šiltą ir tvirtą namą.

Dirbti broliai tingėjo, mat jiems labiau patiko dūkti. Naf Nafas liko vienas, bet susikaupė ir ėmėsi darbo.

Dienos vis šaltėjo. Galiausiai abu broliai taip pat nusprendė statytis namus. Jiems rūpėjo kuo greičiau baigti darbus, tad namelis statėsi kuo paprastesnius. 

Nif Nifas pirkelę susirentė iš šiaudų, o Nuf Nufas – iš šakų ir virbų. Baigę darbus , jiedu išėjo apžiūrėti Naf Nafo statinio.

Nif Nifas ir Nuf Nufas rado brolį tebestatintį mūrinį namą. Jie ėmė klausinėti, kam jam toks tvirtas namas. Naf Nafas paaiškino, kad paršiuko namas turi būti tvirtas, jog apsaugotų nuo vilko.

Broliai pratrūko juoktis ir pavadino jį bailiu. Po to jiedu apsisuko ir nuėjo šaipydamiesi.

Žingsniuodami per mišką paršeliai taip garsiai šūkavo, kad pažadino po medžiu miegojusį vilką. Kai šis kaukštelėjo dantimis, broliai pagaliau atsitokėjo ir leidosi bėgti į savo namelis.

Parbėgęs Nif Nifas prieš pat vilko nosį spėjo užtrenkti savo šiaudinės pirkelės duris. Piktas ir alkanas žvėris ėmė siautėti. Vilkas ėmė pūsti: "Fffūūūū, fffūūūū!" Papūtus trečią kartą, pirkelė sugriuvo.

Nif Nifas persigando, pašoko ir pasileido bėgti pas Nuf Nufą. Ten ir pasislėpė.

Ir čia atbėgęs vilkas ėmė belstis bei kaip įmanydamas gąsdinti paršiukus. Broliukai susiglaudę drebėjo, bet durų neatidarė. Vilkas suprato, kad taip paprastai paršeliai jo neįsileis. Staiga pilkiui į galvą šovė klastinga mintis.

Jis atsitraukė, persirengė vargše avyte, tada grįžo ir ėmė skųstis:

-Meee. Aš esu vargšė avelė. Neruriu kur nakvoti. Lauke šalta ir baisu. Įleiskite mane.