Kartą gyveno berniukas vardu Benas. Jis buvo smalsus ir labai mėgo skaityti pasakas. Vieną vakarą, vartydamas seną močiutės knygą, ant viršelio pastebėjo keistą, tarsi kviečiantį žiburėlį. Kai pirštų galiuku jį palietė, knyga staiga atsivėrė, o pro puslapius išskrido švelnus vėjo gūsis.

— „Atverk širdį kelionei, drąsusis, ir pamatysi, kur slepiasi pasakų dvasia“, — sušnabždėjo nematomas balsas.

Ir akimirksniu Benas pajuto, kad grindys dingsta iš po kojų. Kitą sekundę jis stovėjo Vilniaus Katedros aikštėje.

Prie Gedimino pilies pajudėjo kažkas milžiniško. Tai buvo pats milžinas Gediminas, atsikėlęs po tūkstantmečio pogulio.

— Oj, atleisk, mažyli, — sumikčiojo jis. — Truputį per ilgai miegojau!

Jis padavė Benui šviečiantį žemėlapį, kuris vibruodamas rodė kelią.

— Eik, eik, pamatysi dar daugiau mieguistų ir nemieguistų stebuklų!

Žemėlapis bzzzzz suriaumojo ir Benas atsirado Kaune, prie Nemuno.
Čia iš vandens išnėrė laumė, visai ne baisi — labiau priminė spalvotą balioną su sparnais.

— Labas! Mūsų Nemunas šiandien šoka! — suplojo ji.
Ir įteikė Benui juostą, kuri pati grojo muziką.

— Jei prireiks diskotekos — turi instrumentą! Laumės juostą.

Kitą akimirką Benas stovėjo prie jūros. Iš bangos iššoko Jūratė, purtė plaukus, nes į juos buvo įsipainioję… du krabai ir vienas ledinukas.

— Vėjai vėl pokštauja! — nusijuokė ji ir padavė Benui gintarinį lašą, kuris priminė ledinuką.

— Tik nesuvalgyk! Jis stebuklingas, bet skonio neturi!

Tada Benas atsidūrė Šiauliuose, ten saulė švietė taip ryškiai, kad paukščiai nešiojo akinius.
Iš spindulių išlindo Saulės mergaitė.

— Štai tau kibirkštis! — ji padavė jam šiltą švieselę. — Įžiebk, kai tamsu bus ne dėl nakties, o dėl nuotaikos!

Galiausiai Benas atsidūrė prie ramių Aukštaitijos ežerų. Ten laukė Eglė žalčių karalienė, bet ne viena — prie jos stovėjo labai plepus ungurys.

— Ar žinojai, kad esu puikus plaukikas? — pradėjo ungurys. — O šiaip tai vakar suvalgiau—

— Gerai, gerai, užteks, — nusijuokė Eglė ir padavė Benui skaidrų akmenėlį.
— Jis tave nuramins, jei kada nors sutiksi… tokį kaip jis.

Ungurys papurtė uodegą ir išdidžiai paniro.

Močiutė tik kilstelėjo antakį.

— Benai… tu vėl keliauji be manęs?

Benas nusijuokė.
— Kitą kartą tave pasiimsiu! 

Močiutė taip nusijuokė, kad net knyga vėl tupt ir užsidarė.