Žiemos šventės daugiau susideda iš kalendorinių švenčių, nes žiemą mažiau žemės ūkio darbų ir žemdirbiai gali atsipūsti.

ŽIEMOS ŠVENTĖS

Rašytiniai XVI a. – XVII a. šaltiniai rodo, kad per trumpiausias metų dienas ir ilgiausias naktis mūsų proseniai daug meldėsi, bijojo įvairių draudimų, aukojo aukas žemės dievams Žemynėlei ir Žemėpačiui. Lietuviai atlikdavo pagoniškas apeigas, skirtas ūkio, gyvulių bei trobesių globėjui Žemėpačiui. Jam nuolat besikūrenančiame namų židinyje aukodavo vieno lizdo juodą ar baltą, bet ne raudoną (ši spalva simbolizavo gaisrą) gaidį ir vištą, o žemės deivės Žemynėlės garbei atlikdavo žemynėliavimo ir palabinėjimo apeigas.

Pati pirmoji šventė vadinama Adventu .

Jis trunka nuo lapkričio 30 d. (Šv. Andriejaus)

iki gruodžio 25 d.(Šv. Kalėdų).

Advento metas kupinas paslaptingumo, netikrumo ir baimės.

Adventas buvo skirtas ne linksmybėms, o susikaupimui ir apmąstymams.

Adventas trunka iki trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties gruodžio 24 d. Ši diena vadinama Kūčiomis. Šis pavadinimas labai senos kilmes, manoma, kad jis atsirado iš vėlių vardo kočės, kurioms vaišinti buvo pagrindinis patiekalas Kūčia, t. y. valgis iš įvairių javų grūdų.

Gaminami patiekalai Kūčioms:

   miežinių kruopų (grucės) košė

   kisielius, kurio virimui buvo naudojami burtai

   maltiniai, pagaminti iš apšutintų ir susmulkintų avižinių miltų tešlos

   barščiai su grybais

   žuvis, nes tikėdavo, kad jeigu žmogus nevalgo tai jam išslinks visi plaukai, liks plikas ir dėl to, kad jį iki kitų metų lydės nelaimės

   kūčiukai mirkyti aguonų ``piene``

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus vakarinei žvaigždei;

   stalą apdėdavo šienu, dengdavo balta, nauja staltiese ir sustatydavo visus paruoštus patiekalus;

   kai kur ant stalo statydavo nekultą rugių pėdą, simbolizuojantį gerą būsimų metų derlių;

   po stalu dėdavo kūlį šiaudų, kuriais rytojaus dieną apraišiodavo obelis, kad obuoliai derėtų, o dalį palikdavo javams, kad būtų geras derlius;

Kūčioms gamindavo 12 ar 13 patiekalų, tai greičiausiai simbolizavo 12-a ar 13-a mėnesių metuose, skaičiuojamus pagal mėnulį.

Kūčių burtai

   iš po staltiesės traukdavo šiaudą. Jei šiaudas buvo ilgas- gyvenimas bus gražus ir ilgas. Jei trumpas- bjaurus ir trumpas.

   žmonės tikėjo, kad kūčių naktį kalba gyvuliai, kurie išpranašauja ateitį, o ypač gyvenimo ilgumą. Tad iš vakaro juos gerai pašerdavo ir nešdavo šieną iš po stalo manydami, kad suėdęs tokio pašaro gyvulys yra apsaugotas nuo piktų dvasių.

   šį vakarą labai būrėsi vaikinai ir merginos tikėdamiesi vedybų kitais metais.

Po Kūčių išaušdavo Kalėdų rytas (gruodžio 25 d.). Žiloje senovėje, ta diena buvo laikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Mūsų protėviai šią dieną keldavosi ankstų rytą, pirmiausiai apžiūrėdavo kūčių stalą ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną išdalindavo gyvuliams. Buvo tikima, kad kuo anksčiau pašersi gyvulius, tuo greičiau nudirbsi laukų darbus.

Kalėdų stalas būdavo gausus valgių, Labai didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, artojams sveikatos. Linkėjimus sakydavo persirengėliai, kuriuos vadino „Kalėdų seniu“ ar „Kalėda“. Žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą, ir eidavo iš vieno kaimo į kitą. Sveikindavo, linkėdavo, giedodavo giesmes, juokaudavo, šokdavo su vaikais, dalydavo riešutus, o jį šeimininkai vaišindavo.

Naujieji metai – kita laukiama kalendorinė šventė, dar žiloje senovėje apsupta burtų ir magijos. Naujųjų metų dienos išvakarėse taip pat buvo persirengiama įvairiomis gyvulių kaukėmis, einama per kaimą ir linkima gerų ateinančių metų. 

Senųjų metų išvarymą vaizdavo ir kaladės vilkimas per kaimą užvežant ją į kiekvieną kiemą. Vežantieji buvo persirengę ir dainuodavo. Visur apvalkioję kaladę sudegindavo, tai reiškė Didžiosios gyvatės, „gadinusios“ ir „gėrusios“ saulę, sudeginimas. Žmonės tikėjo, kad kaip sutiksi bei praleisi Naujuosius metus, tokie ir bus ateinantys metai. Todėl visi stengėsi būti linksmi, nerūpestingi ir geranoriški. 

Saulės sugrįžimo šventės baigdavosi sausio 6 dieną, tuo metu diena pailgėjusi per vieną gaidžio žingsnį. Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų karalių švente. Žiloje senovėje susidarė paprotys šią dieną persirengti trimis karaliais ir vaikščioti po kaimą, iš namo į namą, linkėti sveikatos ir gero derliaus už tai tikėdamiesi gauti dovanų. Įvedus krikščionybę taip pat vaikščiodavo trys karaliai, simbolizuojantys tris žynius, kurie ieškojo gimusio kūdikėlio Jėzaus.

Senovinės žiemos išvarymo bei atsisveikinimo su ja apeigos sutapatinamos su Užgavėnėmis. Ši šventė katalikų švenčiama prieš 46 dienas iki Velykų, dažniausiai vasario mėn., visuomet antradienį, t. y. Gavėnios išvakarėse. Užgavėnės užbaigdavo mėsėdžio laikotarpį, bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra diena prieš didįjį Gavėnios pasninką. Šios žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai. Nuo žilos senovės žmonės blynus valgė patys ir jais vaišino kitus. . Buvo manoma, kad kuo daugiau bus valgoma šiomis dienomis, tuo geresnis gyvenimas būsiąs visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. Skaičius 9 turėjo magišką reikšmę, o 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių. Gausus stalas buvo nukrautas visą dieną, nes buvo laukiama svečių persirengėlių.

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais žmonėmis, velniais, raganomis, demonais ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio ar šiaip kailio. Vienos kaukės besijuokiančios, kitos – piktos, jos buvo nudažomos įvairiomis spalvomis.

Morė

XIX a. žmonės pradėjo vežioti po kaimus moters pavidalo stabą, kuris turėjo daug pavadinimų: Senė Kūniškė, Boba, Motinėlė, o Morė išliko iki mūsų dienų. Morė buvo apsiausta senais kailiniais arba margomis pakulinėmis paklodėmis. Pastatytą į roges Morę veždavo per kaimą, ją lydėjo persirengėliai su dainomis, šūkavimais, krėsdavo pokštus, vogdavo (juokais), vaišindavosi blynais. Vežama Morė judėdavo, mataruodavo spragilais, ją nuveždavo už kaimo ir sudegindavo ar paskandindavo.

Pelenija – pirmoji po Užgavėnių diena, ji buvo laikoma lyg pavasario diena. Todėl tą dieną žemdirbiai nesikeldavo anksti, laukdavo, kol išauš ir užtekės saulė, t. y. keldavosi kaip pavasarį. Pelenijos dieną senovėje apeigas atlikdavo prie namų židinio, kur buvo garbinama namų židinio ugnies dievybė Gabija, jos garbei buvo kepama duona, kad namus saugotų nuo gaisro, o po to pelenais barstydavo dirvas, gyvulius, žmones ir t. t.

PAVASARIO ŠVENTĖS