Repavimai...

Žinau, ilgai laukėt ir daug tikėjotės, vieni sėdėjot vietoj, kiti mylėjote. Aš irgi mylintis, rėkiantis ar tylintis - tiesiog man taip patinka. Iš paprastų aš paprasčiausias, iš artimų visad išlieku artimiausias - man patinka, tau patiks - ir nieko nebeliks. Rašysiu Urtei, niekad nieko neprašysiu, ramiai ant savo stalo peleną kratysiu. Matysiu situaciją, kaip mūsų nacija renkasi lengviausia kelią - emigraciją. O man patinka miestas, kuriam aš gyvenu, man patinka muzika, kuria širdim jaučiu, man patinka visados išlikti savimi, dar man patinka taip ramiai sėdėt su tavimi. Repuoti klipuose jau tapo taip madinga. Eilinį kartą ant lapo savo žodį užrašiau, čia širdim išjudinta nuo pat mažų dienų žaidžiu žaidimą smagų prie abėcėlės raidžių, išsisakau aš, broli, ką jaučiu, ką

žodžiuose randu, žinoki, broli, savo kelią puikiai suprantu. Ir ačiū tiems, kurie mane palaiko, ateina laikas, kai pildosi svajonės ir nebelieka vietos abejonėms... Nes tau patinka miestas, kuriam tu gyveni, tau patinka muzika, kurią širdim jauti, tau patinka visada išlikti savimi.

Rokas Laukagalis, 10b klasė

VšĮ Panevėžio profesinio rengimo centras

Iš ciklo "Repavimai"

PIRMOJI MEILĖ

Matau saulę - pakelk akis, kvėpuok giliau, aš tave matau, tu mane girdi, kas bus toliau? Viskas, ką turi tikrai mane stebina: įdegusi oda, kurią saulė kepina. Tavo saulės akiniai, per juos tu nieko nematai, ir tie stiklai man blizgina akis. Gerai atrodai visi mato aiškiai, kaip man pasisekė - aš taip galvojau, kai susipažinom. Iškart apsikabinom, gėrėm karštą vyną, vedžiaus ne tik į kiną, bet visur, kur tu norėjai, viską, ką uždirbau per savaitę ant tavęs padėjau. Blizgučiai, auskarai, grandinėlės, kvepalai tiko tau labai, bet be šito patikai. Tik nežinau, nesupratau, tu elgdavais labai keistai, kai klausdavau tavęs, kur dingo mano pinigai. Atėjo valanda, kai pasakiau, kad myliu ją, bijojau, kad nepasakytu ne...

Ir ką jūs manot, paplokit patys sau, aš pats nesitikėjau! Tiek valandų praleistų nuėjo veltui, tiek daug strėlių, pataikytų į mano širdį, smigo. Žinau, aš iš tiesų dabar esu supykęs, bet ne, ar pameni savaitgalį pas Džianį? Prie stalo tu elgeis kaip tikra beždžionė. Panele miela, tada tikrai man buvo gėda. Tą vakarą tu pakilai ir aš palikau vienas. O kitą dieną turėjom susitik prie pieno parduotuvės, deja, bet aš buvau užtrukęs, kai pavėlavęs atėjau, tave mašinoj pamačiau su ... O tu man melavai, teisybės nesakei. Kaip supratau, tau buvo reikalingi mano pinigai. Ką jau padarysi, baigės pasaka liūnai.

Rokas Laukagalis, 10b kl.

Ačiū!

 Ačiū – trumpas, bet reikšmingas žodis. Šiame rašinyje norėčiau padėkoti tiems, kurie mano gyvenimą padarė geresnį.

                     Pirmiausia noriu padėkoti savo tėveliams. Ačiū Jums už tai, kad mokėte mane tarti pirmuosius žodžius, žengti pirmuosius žingsnius. Už tai, kad mokėte per gyvenimą eiti pakelta galva, kad ir koks sunkus jis bebūtų. Ačiū Jums už šias natūralias pamokas, kurias išmokau augdama. Dėkoju, kad mano nuomonė buvo tokia pat svarbi kaip ir Jūsų, kad stengėtės duoti man viską, kas svarbiausia. Kiekvieną dieną Jums esu dėkinga, kad išauginote mane, žinančią ko noriu iš gyvenimo.

                     Noriu ačiū tarti ir Lietuvai. Ačiū, Lietuva, už viską pasaulyje. Ačiū už saulę, žolę, medį. Nuoširdžiausiai dėkoju už tai, kad galiu Tau tarnauti. Ačiū už šeimą, draugus ir už visus artimus žmones, kurie mane supa. Ačiū, kad turiu galimybę

pažinti mokytojus. Ačiū Tau už tai, kad galiu čia ne egzistuoti, o gyventi. Dėkoju Tau už tris spalvas: geltoną, žalią, raudoną...

Ir visų svarbiausia, kam noriu padėkoti - tai savo dukroms. Ačiū už tai, kad davėte galimybę būti mama. Ačiū, kad galėjau matyti: kai pirmą kartą nusišypsojote, kada atsisėdote, kai žengėte pirmuosius žingsnius ar pradėjote tarti žodžius. Ačiū už tai, kad turiu galimybę Jus mokyti eiti gyvenimo keliu, džiaugtis jūsų pasiekimais, šypsenomis!

Taigi ačiū Jums už tai, ką man suteikėte gyvenime ir, kad jį padarėte geresnį.

Algė Pagojienė 16-G

Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla

Kokią Lietuvą kurs mūsų karta?

Mus į brolišką puotą pakvietę,

Daug, o daug mums žadėjo.

Kai supratom, kad mes okupuoti,

Savo noru jau jie neišėjo.

Mes nešiojome vardą ne savo,

Mes vadinomės priešo vardu.

Jis mus alino, skriaudė, apgavo,

Grindė tiesą švenčiausiu melu.

Žilvinas Jokšas



Mes tikėjom, ilgai tuo tikėjom.

Atėjūną mes laikėm draugu.

Kai supratom, išvyti norėjom,

Bet išvyti jau buvo vėlu.

Ateities mūsų tautai nebuvo.

Ji gyveno dėl mūsų vaikų.

Daug narsuolių kovojo ir žuvo,

Daugel vyrų neteko galvų

O dabar jau atėjo toks laikas,

Kada Lietuvą kursime mes.

Aš planuoju ją švelnią ir taikią

Ir tikiu, kad kiti šitą tęs.

Tarsi Lietuvai veidas gerėja,

Viskas stojas į savo vietas.

Tapom mes Lietuvos atkūrėjais-

Dabar patys dalinsim tiesas.

Aš esu dar beprotiškai jaunas,

Jaunas aš ir jauna Lietuva.

Reikia mums ją paimti į saują

Ir sušildyt, kad būtų sava.

Ir, tikiuosi, daugybę dar metų

 Ji pajėgs išlikt savimi,

Nes narsuoliai statytojai stato

Ir ją stato savo širdimi.