Tauragės miesto mokyklų 10 - 11 metų mokiniai, žvilgtelėję į K.Kasparavičiaus piešinius, sukūrė pasakojimus, kurie sugulė į šią knygelę.

Linkime smagaus skaitymo!

Tekstus redagavo ir surinko Aušra Dragūnienė

Mažasis Bertas

Seniai seniai, Stakių kaime, gyveno neklaužada

Bertas. Mokykloje jis buvo pats blogiausias moki-

nys. O kai grįždavo namo, bėgdavo baidyti

paukščių.

Tačiau vieną naktį Bertas pasidarė visai mažas, toks, kaip naminis

paukštis. Staiga berniuką pačiupo įdomus, su skrybėle ir mėlynomis kojomis, žąsinas. Paukštis laikė narvą, kuriame įsikibęs stovėjo ma-

žasis Bertas. Staiga prieš akis išdygo miestas labai keistu pavadinimu-„Paukštmiestis“. Žąsinas grįžo į savo trobą, padėjo narvą, o pats nuėjo skaityti laikraščio. Bertas sušuko:

-Išleisk mane, tu plunksnuočiau, arba kitą dieną nupešiu tavo plunksnas!

-Negaliu. Paukštmiesčio gyventojai skundžiasi, kad tu juos varai

iš proto,- spoksodamas į laikraštį tarė paukštis.

-Iš kur tu turi tiek magijos? Kaip tu mane pavertei tokiu mažu?- susidomėjęs paklausė Bertas.

-Mūsų mieste yra Magijos mokykla. Aš labai geras mokinys, tad

ir išmokau, - atsakė žąsinas.

-O aš - nelabai geras mokinys. Pamokų metu prikrečiu kvailysčių, - nulenkęs galvą tarė berniukas.

Po šių žodžių žąsinas vos neapsiverkė. Pamanė, kad reikia būti mandagesniam ir prisistatė:

-Aš esu Ponas Žąsinaitis, o koks tavo vardas, mielasis?

-Mano vardas Bertas, - vis dar nuleidęs galvą, prisistatė berniukas.

Žąsinas bandė Bertą prajuokinti:

-Kas nemoka skraidyti?

-Nežinau,- nuliūdęs atsakė berniukas.

-Ogi paukštis, vardu Besparnis!

Bertas nė neprunkštelėjo. Atsidusęs žąsinas sako:

-Tiek to, paleisiu tave. Bet prižadėk, kad daugiau niekada nebai-

dysi paukščių.

Bertas linktelėjo galvą.

-O dabar eik miegoti. Štai čia yra lova. Rytoj sulauksi staigmenos.

Ryte Bertas gulėjo savo lovoje, atgavęs savo ūgį. Jis suprato, kad negalima baidyti paukščių, kurie nieko nedaro.

Nedas Mencleris

Tauragės „Šaltinio“ progimnazija

                                Didis nuotykis

    Kartą  gyveno kengūra ir turėjo sūnelį, 

vardu Martinas. Kengūriukas buvo labai iš-

dykęs! Ir visad visko norėdavo. 

    Taigi, mama išsiruošė eiti į parduotuvę. Bet 

norėjo  ir  Martinas,  tad  teko  jį  vestis. Eidami jie pastebėjo beždžiones. Jos buvo tokios išdykusios! Kaip viesulai. Staiga jos čiupo kengūriuką, bet šis kad spyrė abiem kojomis!

     Mama nustebo ir paklausė: 

    -Iš kur tu išmokai spardytis?

    -Mano pirmasis smūgis, kurį aš išmokau, yra spardyma-

sis,- atsakė šis.

Jie ėjo toliau ir sutiko dramblę, kuri buvo sena kengū-

ros draugė. Jos paskutinį kartą matėsi prieš penkerius me-

tus. Taigi pagaliau vėl susitiko. Dramblė turėjo drambliuką, vardu Džonis. Jis klausydavo savo mamos. Mamai dramblei irgi reikėjo į parduotuvę.

Kartu šnekučiuodamos mamos, o Martinas ir Džonis lenktyniaudami, nuėjo į parduotuvę ir nusipirko, ko reikėjo. Jie visi kartu linksmi grįžo namo.

Vakaris Berešna

Tauragės „Šaltinio“ progimnazija

Ponas pingvinas

Kartą gyveno ponas pingvinas. Jis labai

mėgo žuvis, o ypač stintas. Paukštis turė-

jo kepurę, kuri buvo jo mylimiausia.

Vieną dieną pingvinui nutiko keistas

dalykas. Jis ėjo žalia giria, kuri buvo neapsakomai graži

ir didelė. Taip beklaidžiodamas ponas sutiko nykštuką,

vardu Tuhmandu. Pingvinas pamanė: „Uždarysiu jį į

narvą ir tegu gieda“.

Uždarytą narve nykštuką laikė savaitę. Tačiau Tuhmandu buvo gudrus, nes mokėjo drugelių kalbą.

Pasikvietė sparnuočius Rozą ir Tulijų ir paprašė skra-

jūnų, kad atrakintų spyną. Nykštuką išlaisvino! Tuhman-

du padėkojo. Grįžęs namo pingvinas rado tuščią narvą. Ilgai dėl to sielvartavo.

Ponas Pingvinas suprato, kad padarė nykštukui blo-

ga. O Tuhmandu viską stebėjo pro langą. Nykštukas įžen-

gė į kambarį . Pingvinas Tuhmandu atsiprašė. Nuo to lai-

ko jie tapo geriausiais draugais.

Emilija Dumašiūtė

Tauragės M.Mažvydo progimnazija

Pikčiurnos pasikeitimas

Seniai, labai seniai, gyveno piktas

morkiukas, vardu Pikčiurna. Jis buvo

pats blogiausias vaikas pasaulyje.

Pikčiurna niekada neidavo į mo-

kyklą, kadangi jis buvo labai blogas,

tai jokia mokykla jo tiesiog nepriėmė. Todėl Pikčiurna kiekvieną dieną darydavo blogus darbus. Jis keikdavosi, spardydavo kitus vaikus. Draugų neturėjo.

Vieną dieną jis sutiko labai linksmą mergaitę, vardu Katidzė, kuri šventė savo gimtadienį. Mergaitė pakvietė

morkiuką į savo gimtadienį. Jis, aišku, neatsisakė. Pikčiur-

na žinojo, kad reikia dovanos, bet jis jos nenupirko ir nuė-

jo pas mergaitę be dovanos. Katidzė labai nuliūdo, bet nepyko. Gimtadienio metu Katidzė išmokė Pikčiurną

gražiai elgtis. Dabar Pikčiurna nebemuša vaikų ir nesikei-

kia. Morkiukas net mokyklą pradėjo lankyti!

Morkiukas labai pasikeitė. Dabar jis su visais draugau-

ja, nes yra pats geriausias vaikas pasaulyje.

Vesta Jokubaitytė

Tauragės M.Mažvydo progimnazija