PASVALIO LOPŠELIS- DARŽELIS

mokytoja V. Balaišienė 2022

Gavau aš šiandien laišką nuo pavasario.

Tas šelmis taip ilgai man neparašė.

Nuo pernai metų dingo kaip į vandenį –

Nei laiško, nei žinutės, nei paskambino,

Nors tiesą sakant, jis ir nežadėjo.

Bet štai, nušvito saulutė.

Viską aplinkui sušildė. Pradėjo tirpti sniegas ir ledas. 

 Kapt, kapt nuo stogų ėmė lašėti varvekliai. Kiemuose upeliais teka vanduo. O vaikai braido ir taškosi balose.

Sušyla oras. Bunda Žemė ir augalai. Parskrenda iš šiltų kraštų paukščiai.

Po žiemos sugrįžta pavasaris.

Žibutė, melsvoji gėlytė,

Nors miškas sustingęs dar miega,

Išlindo pro tirpstantį ledą.

Nubudus iš baltojo sapno

Ir veidą pakreipus į saulę,

Prabilo: ,,Būk sveikas, pasauli“.

Vyturėlis nuskambėjo,

Piktas ledas subyrėjo.

– Vyturėli, ačiū tau,

Aš saulelę jau matau.

Uždainavo žiemkentėlis,

Petelius žalius iškėlęs.

Saulė šildo ugnele,

Vyturėlis – giesmele.

Pravirko varvekliai ir sniegas ištižo

Baltoji snieguolė į žemę sugrįžo!

Ant plono stiebelio varpelis suskambo

Ir žiūri gėlytė  į saulę ir dangų.

Pašvieski saulele,

Pašildyk daugiau!

Pirmąsias  žibuokles

Miške pamačiau...

Vaikšto pempė su kuodu:

Visos balos - po ledu.

Klausia pempė pagriovy:

- Ei varliukai, ar gyvi?

Dar varlytės nepabudę,

O gėlytės jau atkutę.

Pūpso jų žiedai gelsvi

Ir atsako:

- Mes gyvi!