Kartą gyveno gudri lapė.Jau tokia gudri, kad kitos tokios pasaulyje nerasite. Vaikštinėjo sau po mišką, uostinėjo, nes taip norėjosi kažką skanaus nugvelbti...Bet , deja , rado kelias uogas, riešutėlį. Prakandus jį, pamatė kirmėlaitę, sugraužusią patį skanumą...Liko lapė be laimikio.

Atėjus vakarui, laputė atsėlino į kaimą ir ėjo pro tvartelį, kuriame buvo daug naminių paukščių: vištų, ančių, žąsų...Žiūri, ogi prieš ją kvailas viščiukas ateina.

-Mama, mama!- cypsėjo mažylis. Matyt , pasimetė.

-Tss! -sudraudė jį gudruolė..Tyliau! Aš tavo mama,eime kartu.

Ir nusivedė viščiuką į mišką.

( Ar gerai padarė viščiukas?)

Kvailas viščiukas ėjo, ėjo, kol neiškentęs paklausė:

-O kodėl tu nekudakuoji?Mano mama taip dažnai daro.

Bet gudruolė nepasimetė: ėmė ir savo letenėlėmis lyg sparnais suplasnojusi, užkudakavo.Ne veltui visi ją laikė pačia gudriausia lape pasaulyje.