Vienoje girioje gyveno Velykų bobutė vardu Zita. Ji turėjo pagalbininkę fėją. Gi kiek daug darbų turėjo padaryti per Velykas! Juk reikia visiem vaikam šokoladinius kiaušinius į pušis įdėti, tiek margučių nudažyti! Bet vieną dieną fėja dingo! Lyg į vandenį prapuolė. Tik ant lapelio buvo brūkštelėta:

Atleisk nebegalėsiu grįžti, nes fėjoms reikia gelbėti miške papuolusius į bėdą. Toks fėjų darbas. Pasiilgsiu. Fėja

-Ajajaj,-dejavo Zita. Kas gi padės? Juk iki Velykų tik viena savaitė! - Ką man dabar daryti? Viena nepajėgsiu visko nudirbti!

Taip ji iki vakaro sėdėjo sukdama galvą. Po to pažiūrėjo į nudažytą viščiuką (taip daro amerikiečiai per Velykas), kuris strikinėjo aplink ir jai kilo idėja.

O jos idėja buvo tokia: padaryti skelbimą gyvūnams, kurie galėtų padėti jai. Skelbimas atrodė taip:

Kitą dieną susirinko tiek daug gyvūnų! Ten buvo katės, šunys, tigrai, liūtai, flamingai, drambliai, beždžionės, papūgos, gyvatės, lokiai, elniai, lapės, vilkai, ežiai, pelės, žirafos, koalos, pingvinai, arkliai, zebrai, kiaulės, karvės, avys, lemūrai, varlės, visokie vabzdžiai ir vienas kiškis.

Visi maži ir dideli, kviečiu būti mano pagalbininkais. Ateikit rytoj bet kada. Bet atminkit bus išrinktas vienintelis.

Velykų bobutė Zita

Velykų Bobutė ilgai rinkosi. Bet vienas per aukštas kitas per žemas, vienas per storas kitas per plonas, vienas per linksmas kitas per liūdnas, vienas per garsus kitas per tylus, vienas per didelis kitas per mažas, vienas per lėtas kitas per greitas, vienas per drąsus kitas per bailus ir t.t.

Tik vienas kiškis tiko. Jis buvo kaip tik Velykų bobutei.

Labas

Sveikas

Likę vieni juodu susipažino:

-Labas koks tavo vardas?- paklausė Zita.

-Mano? Aš Ramtadrilis,- linksmai atsakė kiškis.

-Aišku. O moki dažyti kiaušinius? Ir gaminti šokoladą?- pasiteiravo Velykų bobutė.

-Žinoma! Aš treniravausi visą vakarą,-atsakė Ramtadrilis-Beja, o kaip jus vadinti?

-Zita,- sumurmėjo Velykų bobutė.

Tuo jų pokalbis pasibaigė.