Kartą tame pačiame mieste gyveno šuo Kaulas ir dar vienas šuo Kaktusas.

Šuo Kaulas ir šuo Kaktusas neturėjo šeimininkų. Jie buvo gatvės bastūnai, keliauninkai ir miesto pakampių šniukštinėtojai.

Kavinė

Sveiki

Au au

Kaulas jau seniai lankėsi kavinėje pas kepėją Juozą. Kepėjas buvo geraširdis žmogus, mylėjo šunis ir visada stengdavosi, jei kas likę nuo stalo, pradžiuginti savo draugą keturkojį kokiu nors skanėstu.

Tačiau šiandien Kaulas buvo ne vienas. Skanėsto panoro ir dar vienas šuva - mūsų jau pažįstamas Kaktusas.

Kavinė

Au au, aš Kaktusas!

Sveikas, aš Kau-au-au-las! Kaulas!

Juozas, be abejo, nepritrūko vaišių.

Drūčiai prikirtę kepėjo Juozo skanėstų - blynų, duonos, bandelių ir biskvito, pilnais pilvais nusliūkino link upės, padrybsoti, pailsėti ir atsigauti po tokio sunkaus darbo - puotavimo.

Ir kur gi čia prigulus, nudribus?

Paupy uodeguotieji draugai susirado ramią vietelę ir ilgai nelaukdami prisnūdo ir kas ką sau sapnavo - ką tik sukirstus gardžius sočius užkandžius ar prieš keletą dienų matytą išdidų katiną Rainį, kuris vis šaipėsi iš Kaktuso, kad šiam kailis nubrizgęs, nušiuręs ir niekam tikęs.

Kaktusas neramiai snaudė, kojos ir uodega trūkčiojo, dantys per miegą šiepėsi, o urzgimas vis garsėjo.

Ir staiga - Au au auauuuuu!!!!