RIEŠUTĖLIS

Tą lemtingą dieną veržliai švietė saulė, tačiau šilumos beveik nesijuto. Pūtė smarkus permainų vėjas ir garsiai čiurlendamas bėgo, it nuo grandinės atitrūkęs, upelis. Pavasaris. Barsukas nubudęs po žiemos miego krapštėsi laukan, nes jau labai tie paukščiai triukšmavo ir gražią dieną pranašavo. Dešinį šoną nugulėjęs barsukas paskubom išsikapstė lauk. Jo nosytę užpuolė tūkstantis kvapų ir jis nukeliavo savo uoslės reikalais. Savo žiemos migį ir betvarkę aplink jis paliko kažkam sutvarkyti. Įdomu ar jis sugrįš? 

Tą akimirką mūsų herojus, vardu Riešutėlis, ir išvydo dienos šviesą išraustas barsuko dėka. Akmenuką užliejo nauji pojūčiai. Aplinkui taip šviesu ir vėjas kutena šoniukus - gyvenimas nuostabus! Tas džiaugsmas truko neilgai... Miško gyventojai labai greiti ir geri šnipai. Visi viską žino, kas be priežiūros palikta - tas visų. Barsuko urvą pirmas užtiko lapinas. Nors jų skanumynai nesutampa, bet po žiemos lapinas kuklesnis ir liesesnis, tad užsuko pasižvalgyti vidun. Akmenėlis gulėjo smarkiai susikaustęs, bijojo kad jį vėl kas į tamsą neįstumtų. Aišku, lapinas ilgai netruko, nieko tinkamo neradęs, greit nuvizgino kitur.

Pedagogė: Dovilė Slomskaitė.

Akmenukui palengvėjo, jis vėl saugus. Bandė patogiau įsitaisyti, krutindamas šoniukus. Tik staiga iš viršaus pradėjo kristi rudi kamuoliai, taip jam pasirodė, o mes tai žinom, jog čia kankorėžiai. Pušų viršūnėse įsisiautėjo voveraitės. Jos liuoksėjo į viršų, žemyn, į kairę, į dešinę ir vėl kažkur. Tik viena staiga sustinga ir dvi sekundėles žiūri žemyn. Akmenėlis pajuto tą dėmesį iš viršaus ir sunerimo ne juokais. Vienas du ir žaibišku greičiu atskriejus voveraitė jau tupėjo šalia. Dabar jau turbūt visi supratot, kodėl mūsų akmenėlis gavo vardą Riešutėlis. Ne tik mums jis pasirodė panašus į riešutą, bet ir voveraitėms.

Savo maža letenėle, voveraitė paritinėjo Riešutėlį pirmyn ir atgal, bandė suprasti kas čia. Turbūt užuosti nepavyko, tad ėmė ir krimstelėjo akmenėlį. Smagu, kad voveraičių dantukai labai stiprūs ir gerai prižiūrėti. Akmenukas pasirodo buvo „kietas riešutėlis“, voveraitei neįkandamas. Bet ir kita voveraitė savo smalsumo nenuramino, kol neparagavo. Nieko skanaus nepešusios voverės nustriksėjo miško gilumon. Tik Riešutėlis liko nesupratęs. Po šių keistų nutikimų buvo jau sunkiau mėgautis diena. Pasirodo čia viršui verda gyvenimas, po žeme ramiau sau mąstė akmenukas.

Miško dainorėliai rimo, diena įsitvirtino - pietų metas. Riešutėliui taip pat, pamažu atlėgo ryto nutikimai. Nusnaudęs valandėlę jis nubudo kutenamas ūsų. Kartu buvo ir malonu, ir baugu. Prišokavo zuikis puikis. Pakuteno akmenėlį ir paliko. Akmenėlis vis dar nesuprato ko jis toks ypatingas ir taip traukia miško gyventojų dėmesį. Mąstė jis žvelgdamas į dangų ir mintys nuslinko kaip ir daugybė debesų greitai skriejančių virš medžių. Jie keitėsi užstodami saulę ir vėl atsitraukdami. Pūtė vakarų vėjas genantis lietaus debesis. Dangus apniuko, šešėlis užklojo visą mišką ir pabiro šlapi skrituliukai. Akmenėlio laukė dar vienas nepatirtas jausmas - lietus. Riešutėlio skrituliukai neišgąsdino tai buvo tikras smagumėlis. Krisdami vandens lašeliai prausė Riešutėlį ir sutvirtino aplink jį esantį guolį. Toks švarus jis dar niekad nesijuto. Palaimos jausmo apimtas mėgavosi likusia diena. Dar akmenėlio laukia nemažai nuotykių ir potyrių. 

Svarbu žinoti, kad išvaizda apgaulinga, reikia visad „kapstyti“ giliau. Riešutėlis yra šios istorijos herojus, bet kaip mes žinom, visi herojai turi galių, tik akmenėliui dar reiks laiko jas atrasti.

Autorius: Ados ir Viliaus mama Indrė.

Pedagogas: Asta Ramanauskienė.

                         AKMENUKO ISTORIJA

Mes su broliais, mama ir tėčiu buvom prie jūros. Ten buvo labai daug smėlio. Aš kasiau smėlį ir radau tą akmenuką. Ant smėlio buvo daug akmenukų, bet mano buvo labai gražus.

Autorius: Adomas.

Pedagogas: Audronė Žukauskienė.

Autorius:  Gvidas ir Domas.

Autorius:  Tadas.

Autorius:  Paulina.

Pedagogas: Aušra Narbutienė.

                                TALISMANAS

Vaikščiodamas po labirintą, netikėtai pasiklydau. Pasidarė labai liūdna, neramu. Nerandu išėjimo. Šaukti nenoriu, nori pirmas rasti kelę iš labirinto, nei broliai. Pasisukiojęs einu į vieną pusę, į kitą, atsiduriu prie kukurūzų sienos. 

Netikėtai žvilgtelėjau žemyn. Žiūriu  prie kukurūzo stiebo ant žemės guli akmenukas. Atrodo žiūri į mane. Akmenukas man labai patiko.Toks rausvai rudas, glotnus, lyg labirintas nupieštas jo viduje. Panašus į mažą kalniuką. Pasilenkiau jo pasiimti. Akmenukas per visą mano delną. Kai paėmiau jį net suvirpėjau, kos šaltas. Palaikius delne akmenukas apšilo ir man pasidarė ramiau. Laikydamas akmenuką delne, mintyse su juo pasitardamas, kaip su draugu, radau išėjimą iš labirinto.

Nuo tada akmenukas man, talismanas. Padėtas mano kambaryje matomiausioje vietoje. Kai būna liūdna ar sunku, aš akmenuką paimu į delną. Prisiminęs mūsų susitikimą, nusišypsau.

                                    Autorius: Laurynas.

Pedagogas: Daiva Pranaitienė.

            LINKSMIEJI, SPALVOTI AKMENUKAI

Buvo šilta, saulėta diena. Ką tik nulijo lietutis ir visas miškas spindėjo lyg vaivorykštė. Po lietaus akmenukai šoko iš po samanų pasižiūrėti, kas čia taip ryškiai spindi įvairiomis spalvomis. Danguje jie pamatė vaivorykštę. Ji spalvota ir linksma kaip mes, apsidžiaugė akmenukai.

Susipažinkim:

Aš Raudonas. Karštas kaip laužas, skanus, kaip braškė. 

Labas. Aš Žalias. Mane rasit žolytėje.

Jei dar nepažįstate, aš Geltonas akmenukas. Su aukso karūna, bet ne karalius.

Sveiki visi. Aš Mėlynas akmenukas. Mėlynas, kaip lietaus lašiukai.

Tai štai kokie mes linksmi , spalvoti akmenukai.

Autorius: Mėta.

Aurėja   pievoje susipažino su boružėlėmis. Akmeninės boružėlės buvo labai draugiškos, jos visada pralinksmindavo Aurėją. Boružėlės net žiemą lankys mergaitę, jos nebijo žiemos.

Autorius: Aurėja, 5m.

Pedagogas: Dalia Pelurtienė.

Ūla  surado stebuklingą mišką, kuriame auga akmeniniai grybai.Grybai buvo labai laimingi, nes niekada nesupūdavo. O kas surasdavo akmeninius grybus, buvo amžinai laimingi, sveiki, tvirti ,kaip akmenukai.

Autorius: Ūla, 5m.

Piratų kapitono lobiai

   Vieną kartą gyveno piratas Titas, jis buvo visų piratų kapitonas. Piratai mėgo plaukioti jūromis. Jų laivas buvo didelis ir gražus. Piratų kapitonas buvo labia stiprus ir pyktas. Piratai užpuldavo laivus, plaukiojančius jūroje ir atimdavo jų brangenybes. Ilgai jie plėšikavo, laivas buvo pilnas įvairiausių brangenybių. Piratai pavargo, visi norėjo grįžti namo. Jie prašė kapitono plaukti į namus, bet šis nesutiko. Jam norėjosi vis daugiau turtų: aukso, sidabro, deimantų.

       Kartą jūroje kilo audra, bangos siūbavo laivą, vanduo sėmė denį. Piratai suprato kad, jie visi nuskęs, nes laivas sunkus , jis grimzta į vandenį. Jie prašė kapitoną į jūrą išmesti visas brangenybes. Kapitonas nors ir gailėjo savo turtų, bet išmetė iš laivo. Nurimo audra, ramiai plaukė laivas, piratai linksminosi, tik laivo kapitonas sėdėjo liūdnas. Jis galvojo apie prarastus lobius, kurie dabar buvo jūros dugne. Prie jo pribėgo mažiausias piratas, apkabino ir pasakė: pamiršk turtus, svarbiausia mes visi sveiki . Piratų kapitonas nusišypsojo. Ir dabar po audros jūrą į krantą išmeta akmenys, tai piratų suakmenėjusios brangenybės.

Pedagogas: Danutė Bernatavičienė.

Autorius: Adrijus.

                           Smalsučio svajonė

Kartą gražią vasaros dieną keliuku ridenosi akmenukas vardu Smalsutis. Jis jautėsi nelaimingas, nes buvo pilkai baltas. Dažnai jis pagalvodavo apie žalią pievą, margas gėles, geltoną saulę ir margaplunksnius paukščius. Kai ant jo nutūpdavo margaspalvis drugelis, jis net suakmenėdavo, kad tik drugelio neišgąsdintų. Smalsutis galvojo, kad drugelis gali jį   nuspalvinti. Tačiau drugeliui nuskridus, akmenukas likdavo toks pat. 

Ridenantis keliuku pradėjo smarkiai lyti, o po liūties pasirodė ryški vaivorykštė. Pažvelgė Smalsutis  aukštyn į dangų ir pamanė paprašyti vaivorykštės, kad gal ji sutiks jį nuspalvinti. Tačiau pasirodė saulė ir vaivorykštė išnyko. 

Ridenasi akmenukas Smalsutis keliuku vis sunkiau ir liūdniau, kol sutiko gaidį. Pamatęs margaplunksnį gaidį, akmenukas net pašoko iš džiaugsmo ir pamanė paprašyti jo, kad gal jis galėtų jį nuspalvinti. Bet gaidys tik snapu patukseno į akmenuką ir supratęs, kad tai ne grūdas, iškeliavo savo keliais. 

Stovi liūdnas Smalsutis, tik staiga pradėjo jis švytėti. Apsidairęs ir pažiūrėjęs į dangų, jis pamatė saulę. Tai saulės spinduliukai akmenuke žėrėjo. Apsidžiaugė akmenukas Smalsutis ir pagalvojo, kad ne spalvos, o šviesa visiems  žemėje reikalinga.

Pedagogas: Diana Petrauskienė.

Autorius: Lėja.

                             Perliukas ir Plokštukas

         Kartą, kai pradėjo šalti ir artėjo žiema, susitiko du broliai: vienas buvo mažas ir apvalus. Jo vardas buvo Perliukas. Perliuko brolis buvo šiek tiek didesnis, plokščias ir jo vardas buvo Plokštukas. 

-Reikia pradėti ruoštis žiemai, - tarė Perliukas. 

-Jeigu tau šalta, tai pats ir ruoškis, - atsakė Plokštukas. 

          Perliukui buvo labai šalta, nes jis buvo mažiukas, o Plokštukas  dar norėjo padūkti, pažaisti ir visai negalvojo apie žiemą..Jis gyveno vasaros svajonėse..Perliukas visą rudenį dūko netoli esančioje pievelėje, o Plokštukas dirbo. Pagaliau atėjo žiema ir pradėjo snigti.

-Įleisk ir mane pasišildyti, - paprašė Plokštukas Perliuko, kai jis sėdėjo fotelyje, nupintame iš vytelių, apkamšytame beržo lapais ir ramiai skaitė knygą..

-Ne, - atsakė Perliukas, -nepadėjai man žiemai ruoštis tai ir miegok žolėje, -tarė Perliukas. 

        Bet vėjas buvo toks stiprus, kad nupūtė perliuko namelį !  Abudu akmenukai  užmigo purvinoje baloje. 

    Kitą dieną ėjau iš mokyklos pro tą vietą, kur gulėjo abudu akmenukai. Aš juos pasiėmiau, nuvaliau ir parsinešiau namo.

Pedagogas: Edita Banevičienė.

Autorius: Kamilė.

Pedagogas: Edita Baranauskienė.