Kambarys. 

Ant stalo  stovi  pabirę spalvoti pieštukai: raudoni, melsvi, žali, geltoni, violetiniai…

Ir štai! Kai visi namie suminga, pieštukai pašoka ir pradeda kalbėtis, gyventi, šokti, pyktis, kurti…Visai kaip jūs, vaikai, kurie irgi pykstatės, juokiatės, žaidžiate.

Žalias pieštukas plačiai šypsosi, rodydamas dantukus, pasakodamas dienos įspūdžius: kaip darželyje vaikas piešė su juo medį ir tas gavosi truputį nepanašus į medį.

 Geltonoji pieštukė, pritardama kvatojasi ir džiaugiasi, kokia puiki ryški ir saulėta jos diena šiandien buvo!

Raudonas pieštukas piktas, surūgęs, mat jam labai nesisekė spalvinti: vos tik vaikas ima spalvinti, jis ima ir lūžta.

Mėlynasis –  šiandien jis svajoja apie jūrą, dangų, o kaipgi kitaip – juk jis mėlynas. 

Mėlynas pieštukas norėtų, kad vaikai būtų kūrybiškesni ir nepabijotų juo spalvinti kitus piešinukus. 

Rožinė spalva – pati populiariausia mergaičių tarpe. Ji jaučiasi kaip karalienė, jai visad malonu, kai mergaitės spalvina ja princesių sukneles.

Juodasis pieštukas sako draugams:

– Jūs tokie spalvoti, tokie gražūs, tokie mėgstami…

– Kur jau ne… – supykęs atsako Pilkasis pieštukas. -Tai aš čia nepritampu prie jūsų visų… Kaip skauda širdelę, kad negaliu… Kiekvieną kartą galvoju, kad tik mane pasirinktų, kad manim spalvintų, juk aš noriu būti reikalingas! Ir vėl ta maža rankytė krypsta link geltono, žalio, raudono ar kokio kito …