Dalyvių pateikti tekstai yra autoriniai ir nekoreguoti.
Projekto organizatoriai neatsako už dalyvių paliktus netikslumus ir padarytas klaidas.
Draugystė
Kartą seniai seniai viename miške gyveno meškiukų šeimyna. Tai tėtis, mama ir du maži meškiukai. Vienas meškiukas, vardu Tomis buvo labai smalsus ir mėgo išdykauti. Jis labai mylėjo savo šeimą ir mišką, kuriame gyveno. Tomiui patiko vaikštinėti po mišką vienam. Ten jis buvo laimingas.
Vieną rytą jis sugalvojo užkopti į kalną, kuris buvo toli nuo namų. Kopė kopė, dainas dainavo ir staiga plumpt ir kažkur įkrito. Tai buvo gili duobė. Verkia meškiukas, negali išlipti. Skrido pro šalį paukštelis ir išgirdo verkimą. Jis nuskrido pas meškiuko tėvus ir perdavė žinią apie nelaimę. Tėtis atbėgo ir išgelbėjo meškiuką Tomį.
Nuo tada meškiukas Tomis ir paukštelis tapo gerais draugais. Dažnai kartu leisdavo laiką miške.
Gustė Gavėnaitė, 5 m.
Jurbarko vaikų lopšelis-darželis „Nykštukas"
Gimtadienis
Kartą miške gyveno vilkas ir mergaitė. Jie mėgo šokti. Tad sugalvojo suruošti mergaitės gimtadienį su keliais miško gyventojais. Pasikvietė zuikį, lapę, lokį, ežį ir varną. Sukūrė didelį laužą miško viduryje. Visi daug šoko, linksminosi. Tai matydami, kiti miško gyventojai nustebo, kas gi čia vyksta? Vilkas ir mergaitė pakvietė visus miško žvėrelius ir paukštelius prisijungti.
Buvo pati šauniausia naktis miške!
Gintarė Kibildaitė, 6 m.
Jurbarko vaikų lopšelis-darželis "Nykštukas"
Pasaką „Vištytė ir gaidelis“
skaitė ir iliustravo
Jurgita Jakaitė, 6 m.
Gustė Žemkauskaitė, 6 m.
Kotryna Kazakevičiūtė, 6 m.
Pijus Vikšniauskas, 5 m.
Aniceta Vaitekūnaitė, 7 m.
iš Jurbarko r. Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos
Vištytė ir gaidelis
Buvo senelis ir bobutė, turėjo vištytę ir gaidžiuką. Pasiuvo bobutė gaidžiukui naujas kelnytes, o vištytei sijonėlį ir išleido abu riešutauti. Gaidžiukas įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė bėgioja aplink ir karkia:
- Kark kar kar kar! Mesk ir man bent kekelę!
Kai tik metė gaidžiukas riešutų kekelę – ir išmušė vištytei akelę. Gaidžiukas vėl raško riešutus, o vištytė, bėgiodama aplink, karkia, prašo, kad numestų gaidelis riešutų kekelę. Metė gaidžiukas dar vieną kekelę ir išmušė vištytei kitą akelę. Vištytė parbėgo rėkdama namo ir pasisakė bobutei, kad gaidžiukas jai akeles išmušė. Bobutė pradėjo barti gaidžiuką:
- Gaidžiuk, gaidžiuk, kam tu vištytei akytes išmušei?
- O kam lazdynas man kelnytes perplėšė?
- Lazdyne, lazdyne, kam tu gaidžiukui kelnytes perplėšei?
- O kam mane ožka pagraužė?
- Ožka, ožka, kam tu lazdyną pagraužei?
- O kodėl manęs piemuo neganė?
- Piemenie, piemenie, kodėl tu ožkos neganei?
- O kodėl šeimininkė man bandelės nepakepė?
- Šeimininke, šeimininke, kodėl tu piemeniui bandelės nepakepei?
- Kad kiaulė tešlą surijo!
- Kiaule, kiaule, kam tu tešlą surijai?
- O kam vilkas mano paršelį nunešė?
- Vilke, vilke, kam tu kiaulės paršelį nunešei ?
- Mano gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta.
- Ammm! – pagriebė paskutinį paršą ir nubėgo į mišką...
Stebuklinga pupa
Gyveno kartą berniukas Džekas su savo mama. Jie buvo labai vargingi ir turėjo tik vieną karvutę. Vieną dieną mama liepė Džekui parduoti karvę turguje, kad galėtų nusipirkti maisto. Pakeliui į turgų berniukas sutiko keistą senuką, kuris siūlė mainyti karvę į stebuklingas pupas. Džekas sutiko ir laimingas grįžo namo. Tačiau jo mama labai supyko ir išmetė pupas pro langą.
Ryte berniukas pamatė, kad iš pupų išaugo milžiniška pupa siekianti dangų. Smalsumo vedamas Džekas įlipo į ją ir pasiekė debesyse esančią milžino pilį. Ten jis rado aukso maišą, stebuklingą vištą, dedančią auksinius kiaušinius, ir paslaptingą arfą, kuri grojo pati. Tačiau milžinas pabudo ir ėmė šaukti:
Džekas greitai pagriebė lobius ir leidosi žemyn. Kai tik jis pasiekė žemę, berniukas nukirto pupą kirviu. Milžinas krito žemyn ir pranyko.
Nuo tada Džekas ir jo mama gyveno turtingai ir laimingai.
Gabija Girdžiūnaitė, 6 m.
Klaipėdos lopšelis-darželis „Dobiliukas"
Ančiukas ir peliukai
Pirmąkart ančiukui buvo leista eiti paplaukioti vienam, bet reikėjo įveikti netrumpą kelią, skyrusį mišką nuo tvenkinio, tad jis ištipeno labai anksti. Jau buvo nemažai nužingsniavęs, kai sutiko peliuką, laistantį gėlytes.
- Labai prašau, - paprašė peliukas, -nesumindžiok man gėlių!
Kad jų nesumintų, ančiukas pasuko kiek tolėliau nuo kelio ir tęsė kelionę. Tuomet sutiko kitą peliuką, kuris dėliojo sau guolį iš lapų.
- Labai prašau, - cyptelėjo šis,- nesumindyk man guolio!
Nenorėdamas išžarstyti lapų, ančiukas vėl nusuko nuo kelio ir toliau sau žingsniavo. Po minutėlės vėl sutiko trečią peliuką, dažantį drugeliui sparnus.
- Labai prašau, - sušnibždėjo jis, - neišgąsdink man drugelio!
Trečiąkart ančiukas nusuko nuo kelio ir galiausiai priėjo tvenkinį, kur su didžiuliu malonumu išsimaudė. Bet susiruošęs grįžti namo į sodybą, ančiukas nebežinojo, kuris kelias veda atgalios, mat turėjo nuklysti nuo kelio tiek kartų, kad dabar buvo pasimetęs, ir ėmė verkti iš baimės. Išgirdę jo aimanas pasirodė trys peliukai, kurie už tai, kad ančiukas taip maloniai elgėsi ir padarė ko prašomas, parvedė jį namo pačiu tiesiausiu keliu.
Gustė Tamošiūnaitė, 7 m.
Radviliškio r. Šeduvos lopšelis-darželis
Du ožiai
Kaimo žmonės pastatė siaurą medinį tiltelį per upelį. Kartą ant tilto susitiko du užsispyrę ožiai. Jie negalėjo prasilenkti, nes tiltelis buvo siauras. Ožiai buvo tokie užsispyrę, kad nesutarė, kuris kurį turėtų praleisti. Jie susipyko ir susirėmė smailiais ragais, nes nei vienas nenorėjo nusileisti. Ožių kova užtruko tol, kol abu įkrito į upelį. Tada išlipo šlapi iš upelio ir nukulniavo nuleidę galvas savais keliais.
Motiejus Velička, 5 m.
Radviliškio lopšelis-darželis „Eglutė“'
Pasaką „Raudonkepuraitė" kartu paskaityti kviečia
Odrė Liaudanskaitė, 6 m. iš Panevėžio lopšelio-darželio „Pasaka“
ir
Saulė Klimavičiūtė, 6 m. iš Kauno lopšelio-darželio „Čiauškutis“
Raudonkepuraitė
Seniai, labai seniai gyveno mergaitė vardu Raudonkepuraitė. Ji buvo graži ir miela ir visi ją mylėjo. Kadangi ji visada dėvėjo raudoną skarelę, žmonės ją praminė Raudonkepuraite. Vieną dieną mama paprašė Raudonkepuraitės nueiti pas senelę, kuri gyveno miško gilumoje, ir nunešti jai krepšelį lauktuvių.
– Raudonkepuraite, būk atsargi ir nenuklysk nuo kelio, – perspėjo mama. – Miške gali tykoti pavojų. Mergaitė pažadėjo klausyti mamos ir iškeliavo. Tačiau vos įžengusi į mišką, ji pamatė gražų gėlių lauką ir, pamiršusi įspėjimą, sustojo jų prisiskinti. Ji net nepastebėjo, kaip buvo užklupta gudraus vilko.
– Kur keliauji, gražioji mergaite? – saldžiai paklausė vilkas.
– Pas senelę, kuri gyvena miške, – atsakė Raudonkepuraitė.
– O kur gyvena tavo senelė? – smalsavo vilkas.
Nesuprasdama pavojaus, mergaitė naiviai paaiškino:
– Už miško, po dideliais ąžuolais, namuke su raudonais langais...
Kaip Raudonkepuraitei sekėsi pas senelę, galite paskaityti knygelėje, arba internete, adresu: https://www.vaikams.lt/pasakos/raudonkepuraite.html
Pasaką „ROPĖ“
skaitė ir iliustravo
Adamas Murauskas, 7m. iš Vilkaviškio r. Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro, Paežerių skyriaus;
Austėja Kazakevič, 5 m. iš Radviliškio r. Kutiškių daugiafunkcio centro;
Viltė Antanavičiūtė, 6 m. Emilis Kukanauskas, 6 m. ir Liepa Bilevičiūtė, 6 m. iš Jonavos Šveicarijos progimnazijos, Užusalio skyriaus.
Pasaka apie ropę
Gyveno senelis ir senutė. Prie savo trobelės jie turėjo daržą. Senelis pavasarį pasodino ropę. Ropė augo, augo ir labai didelė užaugo. Išėjo senelis į daržą ropės rauti. Rauna, rauna – neišrauna. Paėmė iš kitos pusės rauna. Rauna – niekaip neišrauna. Senelis pasišaukė senutę:
– Senute, senute, ateik padėk man!
Senutė įsikibo į senelį, senelis – į ropę. Rauna rauna – niekaip neišrauna. Pasišaukė anūkėlę:
– Anūkėle, anūkėle ateik padėk mums!
Mergaitė įsikibo į senutę, senutė - į senelį, senelis - į ropę. Rauna rauna – niekaip neišrauna. Pasišaukė šuniuką:
– Šuniuk, ateik padėk mums!
Šuniukas įsikibo į anūkėlę, anūkėlė – į senutę, senutė – į senelį, senelis – į ropę. Visi rauna, rauna – niekaip neišrauna. Pasišaukė kačiuką:
– Kačiuk, ateik padėk mums!
Kačiukas įsikibo į šuniuką, šuniukas – į anūkėlę, anūkėlė – į senutę, senutė – į senelį, senelis – į ropę. Visi rauna rauna- niekaip neišrauna. Pasišaukė pelytę:
– Pelyte, pelyte ateik padėk mums!
Pelytė įsikibo į kačiuką, kačiukas – į šuniuką, šuniukas – į anūkėlę, anūkėlė – į senutę, senutė – į senelį, senelis – į ropę. Visi kaip patraukė, ropė tik keberiokšt, ir išrovė tą ropę.
Dilija Milkamanavičiūtė, 6 m.
Milginta Petrušytė, 7 m.
Lukas Malinovskis, 6 m.
Arnas Jurgelevičius, 6 m.
Klaidas Speteliūnas, 7 m.
Greta Daškevičiūtė, 6 m.
iš Varėnos „Pasakos“ vaikų lopšelio-darželio.
Eiliuotą
Kosto Kubilinsko
pasaką „Kiškio lūpos“
kartu kviečia paskaityti
„KIŠKIO LŪPOS“
Kiškutis pilkutis po krūmu tupėjo,
Gaili ašarėlė per skruostą riedėjo:
„Nė vienas žvėrelis manęs nesibijo...
Šiandieną net pelės iš guolio išvijo.
Nei pulti, nei gintis... oi, varge, vargeli!
Tai eisiu skandintis į gilų upelį!“
Ir striuoksi kiškutis per žalią girelę,
Nukoręs nosytę, nuleidęs galvelę.
Ir kliūva kojelės už viržių, už gruzdų...
Nevalgo kiškelis net kiškio kopūstų.
Genys raibaplunksnis, tupėdamas uokse,
Pakirdo, išgirdo – kiškutis atliuoksi...
Iškišo galvutę, išgirdęs jo raudą,
Ir klausia:
- Kiškuti, ko raudi, ką skauda?
Ir, ašarą gailią nuo ūsų nušluostęs,
Kiškutis pilkutis pradėjo jam guostis.
Ir lapė, ir vilkas, ir pempė kuoduota,
Ir šarkos vagilkos praeiti neduoda.
Manęs jie nebijo, o aš jų – bijausi...
Va šuo pasivijo ir perdrėskė ausį.
Visi mane gali nuskriausti, pravirkdyt...
Lik sveikas, geneli, einu prisigirdyt!
- Na, ko tau skandintis, baily ilgaausi,
Na, ko tau graudintis?
- Bijausi... bijausi...
- Nueisi, įlįsi į krūmus prie kelio
Ir pats pabaidysi ten pulką avelių...
Ir, genio paklausęs, palikęs jį uokse,
Baikštus ilgaausis į krūmus nustriuoksi.
Palaukė prie kelio, ramiai patupėjo,
Kol pulkas avelių prie krūmų atėjo.
Kiškutis kad šoko kaip vilkas iš dūmų:
Ėriukai buriukai
Nukūrė nuo krūmų.
Minkštom letenėlėm katučių suplojęs,
Kiškutis Pilkutis iš džiaugsmo kvatojas...
Kad juokės, tai juokės, net lūpa jam skilo,
Ir linksmas, laimingas nudūmė link šilo.
Dėl to ir šiandieną jo lūpos praskilę.
Bet neina kiškutis skandintis į gylę.
Pelenė
Pasakaitė su kubeliais
Gyveno mergaitė vardu Pelenė. Pelenė namuose plušo ir dirbo pačius juodžiausius darbus: valė, šlavė ir šveitė. Su ją dvi gyveno seserys. Vieną vakarą jos susiruošė į princo puotą. Bet Pelenė buvo prastai apsirengusi ir negalėjo su jomis vykti. Laimei, jos krikštamotė, geroji fėja, pavertė Pelenę princese ir įspėjo, kad vidurnaktį visi kerai išgaruos ir ji turi parvykti namo. Pelenė buvo išpuošta ir išvyko į puotą su karieta.
Visą vakarą ji šoko su princu. Tačiau vidurnaktį Pelenė turėjo skubiai palikti rūmus. Bėgdama ji pametė batelį. Princas labai pamilo Pelenę. Norėdamas ją rasti, liepė krištolinę kurpaitę pasimatuoti visoms krašto mergaitėms. Tačiau kurpaitė tiko tik Pelenei. Princas paprašė Pelenės už jo tekėti, o ši labai laiminga sutiko.
Melisa Simaitytė, 5 m.
Kauno lopšelis-darželis „Vyturėlis“
Auksaplaukė ir trys lokiai
Vieną kartą gyveno mergaitė vardu Auksaplaukė. Ji turėjo ilgus, šviesius plaukus ir buvo labai smalsi. Vieną dieną, vaikštinėdama miške, ji pastebėjo jaukius namelius. Kadangi durys buvo praviros, Auksaplaukė įėjo į vidų. Viduje stovėjo trys dubenėliai košės. Mergaitė paragavo pirmąją – ji buvo per karšta! Antroji buvo per šalta. Trečioji buvo kaip tik tinkama, todėl ji ją visą suvalgė.
Tada Auksaplaukė pamatė tris kėdes. Ji atsisėdo ant pirmos – per kieta! Ant antros – per minkšta. Trečioji buvo kaip tik tinkama, bet kai tik ji atsisėdo, kėdutė sulūžo. Tada mergaitė užlipo laiptais ir rado tris lovas. Pirmoji buvo per kieta, antroji – per minkšta, o trečioji – pati patogiausia. Tad Auksaplaukė atsigulė ir užmigo.
Tuo metu į namus sugrįžo trys lokiai – tėtis lokys, mama lokė ir mažasis lokiukas. Jie pamatė, kad kažkas ragavo jų košės, sėdėjo ant jų kėdžių ir net sulaužė mažąją! Užlipę į viršų, jie rado Auksaplaukę miegant mažojo lokiuko lovoje. Mergaitė pabudo, išsigando ir greitai pabėgo iš namelio. Nuo tada ji visada buvo atsargesnė ir niekada daugiau nelindo į svetimus namus.
Kamilė Pranevičiūtė, 6 m.
Kauno lopšelis-darželis “Spindulėlis”
Kiškis ir lapė
Gyveno miške kiškis ir lapė. Kiškis eidavo kopūstų pagraužti, o lapė norėdavo vištienos paskanauti. Ant lapės labai pykdavo ūkininkas, nes ji vogdavo jo višteles. Kiškis tada davė labai gerą patarimą ūkininkui – uždaryti šunį ten, kur lapė eidavo vištelių vogti, į tvartą. Ūkininkas taip ir padarė. Ir tada kiškis galėjo pagraužti kopūstų lapų sau ramiai. O lapę šuo iš tvarto išvarė, ir bėgo lapė po to į mišką skųstis.
Žemyna Barkauskaitė, 5 m.
Kauno lopšelis-darželis „Boružėlė“
Liūtai keliauja aplink pasaulį
Kartą gyveno liūtas. Jis turėjo 3 vaikus – mažus liūtukus. Jie nusprendė visi drauge keliauti aplink pasaulį. Nukeliavę į Afriką, jie sutiko žirafą ilgu kaklu. Žirafa pasiūlė jiems pažaisti gaudynių, kad sužinotų kas greitesnis. Žirafos kojos buvo tokios ilgos, kad ji bėgo greičiau už liūtų šeimyną.
Liūtai atsisveikino su žirafa ir nusprendė keliauti toliau. Atkeliavę į Europą, liūtai sutiko lapę. Liūtai nusprendė palenktyniauti ir su lape. Liūtai šį kartą buvo greitesni ir laimėjo lenktynes. Už tai, kad laimėjo, lapė padovanojo liūtams daug aukso.
Toliau keliaudami po pasaulį, liūtai sutiko kiškį. Jis pakvietė liūtus į svečius, paragauti morkų pyrago. Pavalgę gardaus pyrago, liūtai atvyko į Ameriką ir ten sutiko papūgą. Ji pakvietė liūtus pažaisti slėpynių. Papūga pasislėpė medyje ir liūtai negalėjo jos surasti. Bet liūtukai buvo gudrūs ir įlipo į medį, kuriame surado papūgą. Tačiau atėjo vakaras, liūtukai pavargo ir liūtas nusprendė, kad jau laikas keliauti namo ilsėtis.
Ausvėja Galinytė, 5 m. Kauno r. Noreikiškių lopšelis-darželis „Smalsutis
Trys paršiukai
Vienoje šalyje gyveno trys broliukai – trys paršiukai. Rausvi, linksmi rubuiliukai, labai panašūs vienas į kitą. Ir jų vardai buvo panašūs: Nif-Nifas, Nuf-Nufas ir Naf-Nafas. Visą vasarą jie ganėsi pievose, šildėsi saulutėje, pliuškenose balose. Bet štai atėjo ruduo. Dangumi ėmė plaukti pilki debesys, dažnai lijo, pasidarė šalta.
– Broliukai, reikia mums pasistatyti namą, žiema artėja, – vieną rytą pasakė Naf-Nafas.
Tačiau broliai tingėjo dirbti.
– Spėsime! Iki žiemos dar toli, – pasakė Nif-Nifas.
– Kai prireiks, aš pats pasistatysiu namą, – pasakė Nuf-Nufas ir išsidrėbė purvyne.
– Ir aš pasistatysiu, – atsiliepė Nif-Nifas.
– Kaip norite, – pasakė Naf-Nafas. – Tada aš vienas statysiu namą...
Kaip paršeliams sekėsi statyti namus, galite paskaityti knygelėje, arba internete, adresu: https://www.pasakos.lt/trys-parsiukai/
Sofija Gadeikytė, 6m.
Šiaulių lopšelis-darželis „Žirniukas“
Vilija Maižiūtė, 6 m.
iš Šiaulių r. Meškuičių lopšelio-darželio
Kviečia kartu paskaityti pasaką kaip jaučiui sekėsi trobelę pasistatyti.
Lietuvių liaudies pasaka „Jaučio trobelė“
Vieną kartą jautis tapo nebereikalingas ūkininkui. Todėl jautelis nusprendė išeiti į mišką ir ten pasistatyti trobelę, kad žiemą nebūtų taip šalta ir nyku. Eidamas miško takeliu sutiko aviną ir sako:
̶ Eikime į mišką statyti trobelę, kalba, kad bus dideli šalčiai.
̶ Mano vilnos šiltos ir tankios. Man nereikia trobos, ̶ atšovė avinas.
Eina jautis sau taku ir sutinka žąsiną:
̶ Žąsine, žąsinėli gal padėsi man trobelę statyti, sako, kad bus šalta žiema, tad mudu turėtume, kur šiltai gyventi.
̶ Man po plunksnomis ir taip nešalta, ̶ išdidžiai atsakė žąsinas ir nuėjo. Sutinka jautis gaidį ir sako:
̶ Eikime statyti trobelę.
̶ Na, jau ne! ̶ suriko gaidys. ̶ Apsieisiu ir be trobelės!
Jautelis eina toliau taku, kol sutinka kiaulę:
̶ Kiaulele knyslele eikime kartu į mišką trobelės statyti, nereikės žiemą šalti.
̶ Labai jau čia man reikia, ̶ sukriuksėjo kiaulė. ̶ aš į žemę įsiknisiu ir peržiemosiu. Mato jautis, kad niekas nenori dirbti, ir nusprendė vienas griebtis statybų. Netrukus miško aikštelėje išaugo jaučio trobelė. Greitai atėjo žiema. Papūtė šiaurys, laukus padengė sniegas.
O jautis gyvena šiltoje trobelėje ir nieko nebijo. Vieną rytą prie trobelės atėjo avinas, sušalęs ir pavargęs.
̶ Oi, kaimynėli, leisk į vidų. Baigiu į ledą sušalti. Šeimininkė man visas vilnas nukirpo.
̶ Sakei, apsieisi be trobelės, ̶ atsakė jautis.
̶ Jei neleisi ̶ ragais išmušiu langus ir sušalsi.
Ką darys jautis ̶ įsileido aviną. Po kurio laiko atklampojo ir žąsinas. Pabeldė į duris ir prašo leisti į vidų.
̶ Jei neleisite ̶ samanas išpešiu ir abu sušalsite.
Įsileido į trobelę žąsiną. Netrukus atėjo ir gaidys.
̶ Leiskit į trobelę. Jei neleisite šieną išnešiosiu nuo stogo ir visi sušalsite.
Įsileido vidun ir gaidį. Vieną rytą prisistatė ir sužvarbusi kiaulė.
̶ Leiskite greičiau pasišildyti, nes išknisiu pamatus ir visi sušalsite.
Įleido jautis ir ją. Gyveno visi trobelėje ir džiaugėsi. Sužinojo vilkas, lapė ir meška, kad trobelėje kažkas gyvena, ir sumanė juos užpulti.
Susirinko prie trobelės ir jau ruošiasi laužtis vidun, bet tuo metu trobelės gyventojai puolė žvėris: jautis badė mešką, avinas kūlė vilką, žąsinas žnaibė lapę, o gaidys, užšokęs ant kamino, ragino draugus kovoti. Apmušti ir sužnaibyti žvėrys pasileido bėgti. Kiek tik kojos neša. Nukūrė ir prie trobelės daugiau nesirodė. Jautis, avinas, žąsinas, gaidys ir kiaulė drauge šiltai gyveno, vienas kitam padėdami.
skaitė ir iliustravo pasaką apie du ožiukus.
Rokas Sinkevičius, 6 m.; Aurelija Strazdaitė, 6 m.;
Tautvilė Kaliatkaitė, 6 m. iš Kauno lopšelio-darželio „Šnekutis”
Kaimo gale, prie upelio, gyveno ožka su savo vaikeliu - juodu ožiuku. O už upelio, prie tankaus eglyno, trobelėje gyveno kita ožka su baltu ožiuku. Per upelį buvo nutiestas siauras siauras lieptas, per kurį visi eidavo atsargiai, kad neįpultų į vandenį. Abu ožiukai dažnai žvilgčiodavo vienas į kitą. Baltasis norėdavo bėgti į kaimą, o juodasis - į eglyną. Bet ir vienas, ir kitas bijojo eiti per lieptą.
Vieną gražią dieną, kai saulutė taip skaisčiai švietė ir visur žydėjo gėlelės, abu ožiukai lyg susitarę patraukė prie upelio. Neužleisdami vienas kitam, juodu skubėjo pereiti lieptu. Ir abu susidūrė liepto viduryje.
- Me-e-e! - subliovė baltasis ožiukas. - Pasitrauk iš kelio. Aš noriu pirmas pereiti lieptu.
- Dar ko! - supyko juodasis. - Traukis pats, nes bus blogai.
Abu ožiukai nenorėjo pasitraukti iš kelio ir įsibėgėję smogė vienas kitam ragais. Nuo smūgio abu tik keberiokšt ir įkrito į upelį. - Gelbėkit! - ėmė šaukti peštukai. Laimė, netoli buvo ožiukų mamos ir atbėgusios ištraukė iš vandens užsispyrėlius.
Pelėda Drūlija ir žiovuliukai
Ar tu žinai, kodėl Drūlija gaudo žiovuliukus. Nors jie labai praverčia vakare, kai pelėdžiukai jau nori užmigti, bet miego jai dar nelabai norisi. Ir jeigu Drūlijai kas nors pasiguodžia, kad atsigulęs į lovą vis vartosi ir vartosi, vis spurda, makaluojasi ir tabaluojasi, o vartydamasis negali užmigti, ji visada pataria:
– Oi, taigi tu tuomet būtinų būtiniausiai rink žiovuliukus! Pabandyk, pabandyk! Ir tau tikrai pavyks!
Pradžioje gali būti neaišku... Kas tie žiovuliukai? Ir kam juos reikia rinkti? Tuojau, tuojau. Paklausyk. Štai kaip čia viskas yra. Kai kas nors žiovauja aaaaaaaa...., iš plačiai pražiotos burnos ar snapo, tik purpt ir išlekia mažutis, beveik nematomas žiovuliukas. Tie žiovuliukai būna įvairiausi, visokiausi, bet dažniausiai – tokie labai mieli, mažučiai, apvalučiai, švelnūs ir šiltutėliai. Visgi, nors jų ir neįmanoma įžiūrėti, žiovuliukus kartais galima ir pajausti – kai jie prie mūsų prisiglaudžia...
Tauras Kasiliauskas, 6 m.; Miglė Makauskaitė, 4 m.
Vilniaus lopšelis-darželis ,,Spygliukas"
Kiškio ir gaidelio nameliai
Gyveno kartą kiškis ir gaidelis. Abu buvo geri draugai, bet labai skirtingi. Kiškis buvo greitas, bet nekantrus, o gaidelis – lėtas, bet labai kruopštus. Vieną dieną nusprendė jie pasistatyti namelius. Kiškis greitai surinko šakelių ir per vieną dieną pasistatė lengvą, gražų namelį. Gaidelis ilgai rinko stipriausias lentas, kantriai kalė ir viską tvirtai sujungė.
Atėjo ruduo, pūtė stiprūs vėjai, lijo lietus. Kiškio namelis pradėjo braškėti, o vieną naktį jį visai nuvertė vėjas! Bėgo kiškis pas gaidelį prašyti pagalbos. Gaidelis priglaudė draugą ir pamokė:
– Namus statyti reikia ne tik greitai, bet ir stipriai!
Nuo tada abu draugai kartu statė naują namą – tvirtą, jaukų ir šiltą. Ir gyveno jie ilgai ir laimingai!
Kajus Barzdaitis 5m.
Marijampolės vaikų darželio skyrius „Pasaka“
Pasaka apie kunigaikštį Gediminą ir Vilniaus miestą
Gyveno kartą didis kunigaikštis Gediminas. Jis turėjo stiprią kariuomenę, gražų žirgą ir labai mylėjo savo žemę. Vieną naktį, kai jis medžiojo miške, pavargo ir užmigo ant minkštos samanų paklotės.
Sapne Gediminas pamatė didžiulį geležinį vilką, stovintį ant aukšto kalno. Vilkas kaukė taip garsiai, kad Gediminas galvojo jog jo balsą girdės visas pasaulis! Kunigaikštis labai nustebo ir atsibudęs papasakojo apie sapną savo išminčiui. Išminčius pasakė:
— Kunigaikšti, tai ženklas! Čia turi pastatyti didingą miestą, kurio vardas skambės visame pasaulyje!
Gediminas paklausė išminčiaus ir liepė statyti miestą. Pastatė pilį ant kalno, aplink atsirado namai, tiltas per upę ir didelis turgus. Žmonės ėmė čia gyventi, dirbti ir džiaugtis. Taip gimė Vilnius – mūsų gražioji sostinė!
Ir dabar, vakare jei tyliai pasiklausysi, gali išgirsti, kaip geležinio vilko aidas sklinda per Vilniaus gatves...
Kajus Barzdaitis 5m.
Marijampolės vaikų darželio skyrius „Pasaka“
SAULĖ IR MĖNULIS
Seniai, seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė, gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą. Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.
- Tu tokia karštuolė, kad negaliu su tavimi gyventi, sako Mėnulis, - jeigu nekeisi savo būdo, aš tave pamesiu.
- O tu šaltas kaip ledas. Jei toliau toks būsi - mudu negalėsime gyventi.
- Galim skirtis, ėmė pykti Mėnulis, bet duktė liks pas mane.
- Ne, dukters aš tau nepaliksiu. Ji negalės gyventi su tokiu šaltuoliu.
Ilgai juodu ginčijosi ir nesimatė ginčo galo. Pagaliau nutarė prašyti Perkūną, kad surastų teisingą sprendimą. Šis išklausęs Saulę ir Mėnulį sugriaudėjo: - a budu kalbat niekus. Bet jeigu taip norit skirtis - skirkitės. Tik jūsų duktė Žemė negali priklausyti nei vienam, todėl bus taip : Saulė saugos judviejų dukrą dieną, o Mėnulis - naktį.
Suprato abu, kad Perkūno sprendimas teisingas ir šventai jį vykdo: nuo ryto iki vakaro Saulė žiūri į Žemę, o nuo vakaro iki ryto-Mėnulis ją globoja. Kai Mėnulis kur nors išvyksta, tada Žemę prižiūri jo seserys žvaigždės.
Jokūbas Ramanauskas, 5 metai; Ajus Radzevičius, 5 metai; Vytautas Rudzevičius, 5 metai
Marijampolės vaikų darželio skyrius ,,Šypsenėlė‘‘
NUOSTABI DIENA
Diena buvo saulėta ir šviesi. Girdėjosi mažų ir spalvotų drugelių plazdėjimas. Mama ir jos mylimos dukrelės Mėja ir Morta išėjo pasivaiksčioti į parką. Mergaitės grožėjosi spalvotais gėlių žiedais ir daug juokėsi. Buvo galima ore pajusti daug meilės.
Eglė Girnytė, 6 m.
Panevėžio lopšelis-darželis ,,Puriena'''
Dangus griūva
Vieną kartą išėjo katinėlis iš namų pelių gaudyti. Landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai papt ant uodegos galiuko užkrito kopūsto lapas. Persigandęs katinėlis pamanė: „Dangus griūva!“. Ir pasileido bėgti.
Bėga katinėlis ir susitinka kiškį.
– Kiški piški, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė? – kiškis paklausė.
– Man ant uodegos galo užgriuvo!
Kiškis persigandęs bėga drauge. Susitinka lapę. Kiškis šaukia:
– Lape snape, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė? – lapė paklausė.
– Katinas patinas.
– Katine patine, kas tau sakė?
– Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
Ir lapė persigandusi bėga drauge. Susitinka jie vilką. Lapė šaukia:
– Vilke pilke, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė? – vilkas paklausė.
– Kiškis piškis.
– Kiški piški, kas tau sakė?
– Katinas patinas.
– Katine patine, kas tau sakė?
– Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
Tada jau ir vilkas persigandęs bėga drauge. Susitinka jie mešką. Vilkas šaukia:
– Meška peška, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė? – meška paklausė.
– Lapė snapė.
– Lape snape, kas tau sakė?
– Kiškis piškis.
– Kiški piški, kas tau sakė?
– Katinas patinas.
– Katine patine, kas tau sakė?
– Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
– Papasakok, kaip buvo? - klausia meška.
– Ogi man per kopūstų lysvę beeinant kažin kas „papt“ ant uodegos galo ir užgriuvo!
– Ar didelis? – klausia meška.
– Labai didelis, kaip gaidžio sparnas.
– Na tu ir baikštuolis, – sako meška, – juk tai buvo tiesiog kopūsto lapas. Nustokite lakstyti ir grįžkite visi namo.
– O gal ir teisybė, - tarė katinas. - Kopūsto lapas visai nebaisu, nereikia jo bijoti. Tai dabar be baimės galėsime sugrįžti. Ir parbėgo visi namo.
Aistis Vinciūnas, 4 m.; Gabrielius Janikūnas, 4 m.
Biržų lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“
Ukrainiečių liaudies pasaką „Pirštinė“ skaitė ir nupiešė
Martynas Kupstas, 6 m.
iš Vilkaviškio r. Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro.
Amelija K., 6 m. ir Patricija M., 6 metai
iš Alytaus lopšelio-darželio ,,Saulutė“
O K. Kubilinsko eilėraštį „Mano pirštinė“ mokėsi
Vilkaviškio r. Pilviškių „Santakos“ gimnazijos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupių vaikai:
Justas Andriukaitis, 6m.
Adomas Dailyda, 6 m.
Jurgis Kavaliauskas, 6m.
Dovydas Andriukaitis, 6 m.
Pirštinė
Ėjo per mišką senis, o paskui jį bėgo šuniukas. Ėjo ėjo senis ir pametė pirštinę. Tuoj atbėgo pelytė, įlindo į pirštinę ir sako:
-Čia aš gyvensiu.
O tuo metu varlė – šlept pašlept. Ir klausia:
-Kas čia pirštinėj gyvena?
-Peliukė skrebukė. O kas tu?
-Aš varliukė šokliukė. Priimk ir mane!
-Eikš.
Ir dviese jau gyvena. Atbėga kiškis. Strykt prie pirštinės ir klausia:
-Kas čia pirštinėj gyvena?
-Peliukė skrebukė, varliukė šokliukė. O kas tu?
-Aš kiškiukas strakaliukas. Priimkite ir mane!
-Eikš.
Ir trise jau gyvena. Atbėgo lapė.
-Kas čia pirštinėj gyvena?
-Peliukė skrebukė, varliukė šokliukė ir kiškiukas strakaliukas. O kas tu?
Aš laputė kūmutė. Priimkite ir mane!
Ir jau keturiese tupi. Žiū, vilkas bebėgąs. Pribėgo prie pirštinės ir klausia:
Kas čia pirštinėj gyvena?
-Peliukė skrebukė, varliukė šokliukė, kiškiukas strakaliukas ir aš, laputė. O kas tu?
-Aš vilkelis pilkelis. Priimkite ir mane!
-Nagi eikš!
Įlindo ir šis, penkiese jau gyvena. Tik kur buvęs, kur nebuvęs – atgūrina šernas:
-Kriu kriu kriu, kas čia pirštinėje gyvena?
-Peliukė skrebukė, varliukė šokliukė, kiškiukas strakaliukas, laputė kūmutė ir vilkelis pilkelis. O kas tu?
-Aš šernaitis iltinaitis. Priimkite ir mane!
Tai kokia bėda, visi nori į pirštinę!
-Juk tu neįlįsi?
-Kaip nors įlįsiu, priimkite!
-Na, lįsk jau, ką tau padarysi!
Įlindo ir jis. Šešiese jau gyvena. Ir taip jiems ankšta, kad nėra kur apsisukti! Tik staiga sutraškėjo šakos – išlenda lokys. Priėjo prie pirštinės ir suriaumojo:
Kas čia pirštinėj gyvena?
-Peliukė skrebukė, varliukė šokliukė, kiškiukas strakaliukas, laputė kūmutė, vilkelis pilkelis ir šernaitis iltinaitis. O kas tu?
-Bu bu bu, kiek čia jūsų daug! Aš lokelis tėvelis. Priimkite ir mane!
- Kaip mes tave priimsime? Jau ir taip ankšta!
-Kaip nors sutilpsim!
-Na, eikš jau, tik iš kraštelio!
Įlindo ir jis, septyniese gyvena, ir taip jiems ankšta, kad pirštinė vos vos neplyšta. O tuo tarpu senis gribšt gribšt – nėra pirštinės. Grįžo senis jos ieškoti. O šuniukas pirma nulėkė. Bėga bėga, žiūri – pirštinė guli ir kruta. Šuniukas tada:
-Au au au!
Visi išsigando, kudulkšt iš pirštinės ir išlakstė po mišką. O senis atėjo ir pasiėmė pirštinę.
Žvejys ir auksinė žuvelė
Seniai seniai ant jūros kranto gyveno žvejys su žmona. Turėjo jie apgriuvusį namelį, tinklą ir suskilusią valtį. Senelis gaudė žuvis, senelė jas kepė ir taip abu gyveno. Vieną kartą užmetė senelis tinklus ir pagavo nepaprastą - auksinę žuvelę, kuri staiga prabilo žmogaus balsu:
- Paleisk mane, senuk. Aš išpildysiu tavo norus.
- Gerai, - sutiko senukas ir paprašė naujos valties.
- Gerai, - atsakė žuvelė. - Eik namo, viską parėjęs rasi.
Parėjo senukas namo, žiūri - nauja valtis. Bet senutė nori naujo namo. Nuėjo senukas prie jūros, pašaukė žuvelę, o kai ši pasirodė, paprašė naujo namo.
- Tegul bus, kaip ji nori, - sutiko žuvelė. - Keliauk namo, rasi naują namą.
Parėjo senukas, žiūri - ir savo akimis netiki. Vietoj apgriuvusio namelio stovi naujas namas.
- Na, dabar tu tikrai patenkinta, žmonele? - paklausė senukas, bet ši jam nieko neatsakė. Pagyveno kurį laiką abudu ir senutė vėl bara žvejį.
- Koks čia namas? Eik pas žuvelę ir paprašyk rūmų. Noriu ponia būti.
- Liaukis! - prieštarauja senukas. - Kokia iš tavęs ponia.
Bet senutė tol burbėjo, kol senukas neiškentęs vėl nuėjo prie jūros ir pasišaukė žuvelę.
- Gerai, - pasakė žuvelė šiek tiek patylėjusi. - Jeigu jau nori rūmų - gausi.
Parėjo senukas namo ir iš nuostabos akis išvertė. Vietoje namo stovi rūmai.
- Eik pas auksinę žuvelę ir tegul mane padaro dievu. Noriu valdyti ir žemę, ir jūrą, ir dangų. Nuėjo senukas pas žuvelę ir papasakojo žmonos norus. Nieko neatsakė žuvelė, tik tyliai pasinėrė į gelmę.
Parėjo senukas namo ir mato - vėl stovi apgriuvęs namelis, o šalia suskilusios valties sėdi senutė. Neliko nei naujos valties, nei naujo namo, nei rūmų, tik vėjas šiaušia apgriuvusį namelio stogą.
Denas Janušaitis, 4 m. ir Dominykas Botyrius, 4 m.
Vilkaviškio r. Kazimiero Baršausko mokykla-daugiafunkcis centras
Žvaigždutės
Seniai seniai gyveno Mėnulis. Kai Saulė užmigdavo, Mėnulis keldavosi ir šviesdavo aukštai danguje. Kaip ir kiekvieną naktį, pakilo aukštyn į dangų ir švietė. Švietė švietė ir labai pavargo. Jis pradėjo žiovauti. Labai jį suėmė miegas ir būtų nuvirtęs iš dangaus. Mėnulį pamatė Žvaigždutės ir suskubo į pagalbą jį palaikyti. Dabar jį laikė keturios žvaigždutės, bet ir jos pavargo. Linko Mėnulio galva, linko ir nuvirto jis iš dangaus tiesiai į savo lovą ir užmigo.
Milėja Šliagerytė, 5 m.; Neilas Tarosas, 5 m.; Nojus Kveselys, 5 m.
Raseinių r. Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazija
Varna ir sūris
Šeimininkė suspaudė gražų didelį sūrį ir padėjo jį džiūti ant palangės. Kur buvus, kur nebuvus, varna tik plast plast ir prišokus jį pagriebė. Pagriebus atsitūpė medžio viršūnėje ir patenkinta apsidairė. Tuo metu iš miško atslinko lapė ir pamatė varną su sūriu. Lapei iš alkio ištįso seilė ir tuoj ėmė galvoti, kaip jį išvilioti iš varnos. Bet varna tupi medžio viršūnėje, ir jos nepasieksi.
- Laba diena, varnele, - ėmė kalbinti lapė varną. - Kaip gražiai žvilga tavo plunksnos, kokia daili galva, kaip tu moki aukštai skraidyti!
Varna iš pasitenkinimo net aukščiau pakėlė uodegą ir norėjo padėkoti lapei, bet pabijojo išmesti sūrį.
- O tavo balsas tai gražiausias iš visų paukščių. Kai giedi – tikra paukščių karalienė.
Nagi pagiedok ką nors, - meilikavo lapė.
Neatsilaikė varna lapės žodžiams ir suriko: „Kar! Kar! Kar!" Sūris lept iš snapo ir įkrito lapei į nasrus. Nusijuokė lapė ir nuskuodė į mišką pusryčiauti: jai taip kvepėjo šviežias skanus sūris. O varna, tupėdama medžio viršūnėje, ėmė verkti, kad dėl savo kvailumo patikėjo lapės žodžiais ir neteko sūrio.
Jokūbas Padribonis, 4 m.; Lara Juna Šiaudžionytė Van Velden, 5 m.
Utenos vaikų lopšelis-darželis „Voveraitė“
Adrija Kolomožnikovaitė, 6 m.
Tėja Tvaronavičiūtė, 5 m.
iš Šiaulių r. Kužių mokyklos
Mergaitės pačios užrašė savo pasakėles ir jas iliustravo.
Adrian Jurgelevič, 6m.
Vilniaus lopšelis-darželis „Viltenė"
Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti
Kartą vilkas sutiko girioje žmogų ir prašo: - duok man duonos!
Žmogus davė. Vilkas suėdė, apsilaižė,- duona jam pasirodė labai skani. Sako žmogui:
- Ką reikia daryti, kad ir aš visada duonos turėčiau? Išmokyk mane!
- Gerai, - sutiko žmogus ir pradėjo vilką mokyti. - Pirmiausia reikia žemę suarti...
- O kai žemę išari, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia pasėti rugius.
- O kai rugius pasėji, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia palaukti, kol jie užaugs.
- O kai užaugs, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia nukirsti.
- O kai nukerti, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia iškulti.
- O kai iškuli, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia sumalti.
- O kai sumali, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia pakepti duoną.
- O kai pakepi, ar jau galima valgyti?
- Galima.
Vilkas pagalvojo pagalvojo ir sako:
- Geriau nekepsiu aš tos duonos, jeigu tiek ilgai reikia laukti. Kaip iki šiol be duonos apsiėjau, taip ir toliau gyvensiu.
Sofija Poliakova, 5 m.
Visagino vaikų lopšelis-darželis
„Auksinis raktelis“
Katinėlis Juodis
Juodis laukė nesulaukė, kada galės apsiauti naujutėlaičius riedučius – ketino važinėtis visą dieną. Išaušo saulėtas rytas. Dangumi plaukė vienas pilkas debesėlis, jis artėjo, ūgtelėjo, Juodis ėmė bėgti. Debesėlis sekė Juodį. Dabar jau debesėlis atrodė didžiulis kaip lėktuvas arba kaip traukinys. Tai buvo tamsus audros debesis. Iš debesėlio pasipylė lietus.
Namie Juodis pamėgino džiovintis. Pasipurtė kailiuką, išsigręžė uodegą. Juodis ėmė svarstyti, ką toliau veikti?
Tadas Elijus Jančaitis 6 m.; Adamas Kleinys, 6 m.
Noreikiškių lopšelis-darželis „Smalsutis“
Pepė atsikrausto į Vilą Vilaitę
Mažo miestelio pakraštyje buvo senas apleistas sodas. Sode stovėjo senas namas, o tame name gyveno Pepė Ilgakojinė. Jai buvo devyneri meyai, ir ji gyveno vienų viena. Neturėjo ji nei mamos, nei tėčio, bet ir labai gerai, juk nebuvo kas varo gulti, kai pats smagumas žaisti, ir niekas neverčia gerti žuvų taukus, kai ji tuo tarpu nori karamelių. Kitados, seniai, Pepė turėjo ir mamą, ir tėtį, kurį nežmoniškai mylėjo, žinoma, turėjo ir mamą, bet jau tiek laiko praėjo, kad ji nesvaiojo nė atsiminti. Mama numirė, kai Pepė buvo dar visai mažytė, gulėjo lopšelyje ir taip baisiai rėkė, kad niekas nedrįsdavo artyn prieiti. Pepė buvo tikra, kad jos mama dabar sėdi danguje ir pro siaurą plyšiuką žiūri žemyn į savo dukrelę, todėl Pepė dažnai jai pamojuodavo:
- Nesirūpink! Man labai gerai!
Savo tėčio Pepė neužmiršo. Jis buvo jūrų kapitonas ir plaukiojo po platųjį vandenyną, kadaise ir Pepė keliavo drauge su juo, kol vieną dieną pakilo audra, nupūtė tėtį į jūrą ir jis dingo. Bet Pepė nė kiek neabejoja, kad vieną gražią dieną jis ims ir sugrįš...
(ištrauka iš Astrid Lindgren knygos "Pepė ilgakojinė")
Varvara Pokhvalitova, 5m.
Kauno lopšelis-darželis „Spindulėlis“
Vėjas Mačiulaitis, 5 m.
Kauno
lopšelis-darželis „Vyturėlis“
M. Vainilaitis „Nupiešiu gimtinę“
Nupiešiu gimtinę,
Nupiešiu Sargiuko
Pilaitę medinę,
Nupiešiu, nuspalvinsiu
Visą gimtinę!
Fausta P., 6 m.
Kauno lopšelis-darželis „Atžalėlė“
Skrido vėjas pamiškėj,
Nešės raides uodegoj.
Tos raidelės tik pažiro
Pakrūmėj ant kelmo didžio.
Bėgo zuikis išsigandęs
Ir užkliudė visas raides!
Tai pabiro žodžiai puikūs
Iš raidelių išbarstytų:
Meilė, laimė ir vaikai...
Kokias raides tu žinai?
Jokūbas Vaickus, 5 m.
Vilniaus miesto lopšelis-darželis „Jovarėlis“
SKAIČIŲ PASAKA
Miško pakrašty stovėjo VIENAS namas,
Ant namo stogo DU gandrai stogais kaleno.
Tas namas buvo stebuklingas,
Jame, kaip pasakoj, TRYS norai kasdien pildės.
Name gyveno KETURI nykštukai,
Nors ir maži, bet drąsūs jie vyrukai.
Turėjo jie ir padėjėjas –
PENKIAS linksmas, dailiais sparneliais fėjas.
Prie namo ŠEŠIOS aukštos eglės augo,
O tas egles SEPTYNIOS žvaigždės saugo.
Nuo vieno ryto iki kito,
Kad nieko blogo nenutiktų.
Kai jos pavargsta, atskrenda AŠTUONI vėjai
Ir aplink namą oro sūkurį sukėlę,
Sušaukia DEVYNIAS pasakas skirtingas,
Visų jų pabaigos laimingos.
DEŠIMT vaikų tame name jau lankės
Ir pasakas visas išklausė.
Gal nori nukeliaut ten ir tu?
Jei taip, - tavęs aš laukiu. Eikime kartu.
Joris Kisielius, 7 m.
Kauno lopšelis-darželis „Klumpelė“
Kartą vilkas kepė blyną
Kartą vilkas kepė blyną,
Žiūri, lapė atsėlina.
Duok laputei pusę blyno.
Vilkas lapę vos išvydo,
Ausys leipo iš pavydo,
Čiupo blyną ir nusvilo,
„Ū – ū – ū“ - ant viso šilo.
Barbora Tuinylaitė, 5 m.
Marijampolės „Žiburėlio“ mokykla-daugiafunkcis centras
Kiškis Piškis
Kiškis Piškis ilgaausis,
Jis po krūmu prausės, prausės.
Suko, suko sau ūsus,
Eis jis šiandien pas vaikus.
Tupi krūme voverytė –
Kelia kiškiui kepurytę.
Kiškelienė blynus kepė,
O kiškučiai sviestu tepė.
Tik Augustė, lia lia lia,
Tupi zuikis po egle!
Augustė Eskertaitė, 5m.
Šiaulių lopšelis-darželis „Bitė“
Vaikiška lietuvių liaudies dainelė - skanduotė
,,Tupi katins“
Tupi katins ant tvoros, jo akelės mirga.
Graži būtų ta dainelė, tik nelabai ilga.
Agnetė Grigaitytė, 5 metai
Šiaulių miesto lopšelis-darželis ,,Eglutė“
Kęstutis Ivinskis
„Kur slepiasi raidės, žodeliai keisti?“
Kur slepiasi raidės, žodeliai keisti?
Knygelėj, kur guli manam kambary.
Mamytė mokina pažinti raides,
Į nuostabią šalį mane jos nuves.
Raidelių vardus aš visus kai mokėsiu,
Tai burtus žodelių įminti galėsiu.
Man paslaptį savo knygelė atskleis,
Paėmus už rankos, daugiau nepaleis.
Per puslapių gatvę keliausim kartu,
Ieškosime lobių tenai paslėptų.
O jeigu ir tu juos surasti norėsi,
Skaityti gražiai tu išmokti turėsi.
Rusnė Gudeliūnaitė, 5m.
Šiaulių lopšelis-darželis „Žiogelis’''
Viorika Ungurianu
BATAS
Štai tūno po suolu užmirštas batas.
Jis jaučiasi vienišas, lyg menkniekis mažas.
Oda jo nušiurus ir tepalo prašos,
Seniai jau ragavęs to gero nors lašo.
Jo padas atvėpęs ir stypso vinis,
Lyg paskutinis senatvėje kreivas dantis.
Staiga jo akis patraukia kažkoks blizgesys.
Ogi kitam kampe akį merkia baltoji kurpaitė.
- O meile mano, - taria jis,
Ir jo širdis nubilda tiesiai į kulnis.
- Matyt, iš padėvėtų batų, vargšeli, tokį ten tave surado.
Nevertas, bate, tu nei vieno grašio.
O jis svajoja, meilės prašo.
- Fi! Girdi? Nebūti, bate, tam, kuo tu taip tiki.
Seniai turi tu būti šiukšlių apsupty.“
Staiga į kambarį įžengia šeimininkės koja.
Ji ant kurpaitės užropoja.
Kurpaitei lūžta koja, ji skaudžiai sudejuoja.
Štai tūno jau antra diena,
Pačiam konteinerio dugne du batai.
- Ir pagaliau abu drauge!-
Sušunka laimės pilnas batas.
Lukas Klimovas, 5 m. ir Aronas Mikužis, 5 m. iš Panevėžio lopšelio-darželio „Puriena“ puošė batą skaitydami savo mokytojos sukurtą eilėraštį.
Pavasarėlis
Tuoj ateis pavasarėlis,
Nes jau dygsta pumpurėliai.
Vaikšto katinas po lauką,
Šildo savo kailį jaukų.
Nes saulutė skaisčiai šviečia,
Ir išlįst į lauką kviečia.
Čia jau bus gal pabaiga
Ir ate, ate, ate.
Orinta Ulevičiūtė, 5 m.
Vilkaviškio vaikų lopšelis-darželis „Pasaka'"
Šviečia saulytė, šildo delniukus.
Kaip smagu, kaip smagu, augt su saulyte kartu.
Šviečia saulyte, šildo skruostukus.
Kaip smagu, kaip smagu, augt su saulyte kartu.
Šviečia saulytė, šildo keliukus.
Kaip smagu, kaip smagu, augt saulyte kartu.
Šviečia saulytė, šildo padukus.
Kaip smagu, kaip smagu, augt su saulyte kartu.
/Muz./ž G. Stričkienė/
Ieva Gurskaitė, 4m.
Pasvalio lopšelis-darželis ,,Eglutė“
Vytė Nemunėlis
Mano namas
Pastačiau aš gražų namą:
Nei per aukštą, nei per žemą,
Nei per trumpą, nei per ilgą –
Du langai prieš saulę žvilga,
Durys eit į vidų kviečia,
Kaminas iš tolo šviečia.
O viduj koksai gražumas,
Kambarėlio koks dailumas!
Telpa stalas, telpa kėdės,
Ant kėdės margiukas sėdi.
Netelpa tik uodegytė...-
Kur ją dėti, kas daryti?
Vanesa Leščiūtė, 4m.
Pasvalio lopšelis-darželis ,,Eglutė"
Mūsų projektui savo darbelius dovanoja
Laurynas Birulinas, 16 m.
Anželika Povilaitytė, 16 m.
Erika Siniavskaja, 16 m.
Joris Juškauskas, 16 m.
Andrius Sipovič, 16 m.
Miroslav Pevcevičius, 28 m.
iš
Vilniaus Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centro, technologijų skyriaus
Grupių mokytojos kartu su vaikais aktyviai dalyvavo projekte: skaitė pasakas, jas iliustravo, piešė pasakų veikėjus. Vaikai noriai vaidino įvairius pasakų personažus, gamino priemones, kūrė įvairius darbelius, į svečius atvykti kvietė tėvelius, kurie skaitė vaikams pasakas.
Tėveliai buvo raginami ir namuose kartu su vaikais skaityti knygas, sekti pasakas.
Vilkaviškio vaikų lopšelio-darželio ,,Buratinas"
Pasaka apie kiškelį Kopūstėlį
Gyveno miške kiškis, Kopūstėliu vadinamas. Taip jį praminė miško gyventojai, nes jis labai mėgo kopūstus. Kopūstus kiškis graužė ir ryte, ir dieną, ir vakare, ir net naktį. Bet bėda ta, kad kopūstėlis pastebėjo, jog jo derlius ėmė mažėti. Jis nuspręndė išsiaiškinti, kas vyksta. Vieną naktį pasislėpė krūmuose ir laukia. Netrukus į jo lysvę atbėgo trys mažos pelytės. Jos godžiai kramtė kopūstų lapus. Kopūstėlis iššoko iš slėptuvės ir sušuko:
Pelės susigėdo ir prisipažino, kad joms sunku rasti maisto miške. Kopūstėlis pagalvojo, pagalvojo ir pasiūlė:
Taip ir padarė. Nuo tada kiškis su pelėmis draugiškai dirbo ir džiaugėsi derliumi. Kopūstėlio lysvė tapo garsiausia ir dosniausia visame miške!
Patricija Vieraitytė, 7 m.
Vilkaviškio vaikų lopšelis-darželis ,,Buratinas“
Šuns ir katės draugystė
Vieną kartą gyveno keturios katės ir šuo. Jie buvo labai mieli ir gražūs. Jų nameliai buvo vienas netoli kito. Kačiukų namelis buvo rožinis, o šuniuko rudas. Kačiukai ir šuo labai gražiai draugavo, kartu žaisdavo. Jie visi lakstydavo po pievą, gaudydavo vienas kitą ir net kartu prieš saulutę miegodavo. Bet vieną kartą jie susiginčijo, kas iš jų greitesnis. Šuniukas sulojo ir sako:
- Aš pats greičiausias!
Kačiukai sako:
- Ne, mūsų daug ir mes greiti. Žiūrėk, kaip mes mokam! Ir šoko vienas ant kito nugarytės. Šuniukas pažiūrėjo ir sako:
- Einu aš namo. Namuose aš turiu skanų kaulą.
Kačiukai nenorėjo likti vieni lauke. Jie prašė šuniuko dar pabūti ir pažaisti. Tačiau šuniukas apsisuko ir nuėjo į savo namus. Vienas kačiukas sušuko:
- Ateik dar pas mus. Mes tavęs lauksime!
- Gerai! – atsakė šuniukas.
Valeriia Tyrsa, 6 m.
Vilkaviškio vaikų lopšelis-darželis ,,Buratinas“
„Boružiukų" grupės vaikai klausė mokytojų skaitomos Evelinos Daciūtės knygos „Ševeliūra". Taip pat jie prisiminė ir jau girdėtas pasakas „Pelenė", „Pirštinė" ir kt. Vaikai iliustravo pasakas, piešė veikėjus ir iš piešinių gamino krepšelius.
Pasigrožėkime Smiltės, Meidos ir Godos piešiniais, taip pat grupės vaikų pagamintais krepšeliais.
Smiltė Grabauskaitė, 5 m.
Meida Belevičiūtė, 5 m.
Goda Stankevičiūtė, 5 m.
„Pelėdžiukų" grupės vaikučiams mokytojos sekė pasaką
„Vištytės pyragas"
Vaikštinėjo po kiemelį vištytė ir vedžiojosi pulką viščiukų. Surado jie kviečio grūdelį.
– Kas pasės grūdelį? - paklausė vištytė.
– Ne aš. - kryptelėjo antytė.
– Ne aš. - girgtelėjo žąselė.
Tada aš jį pasėsiu. - pasakė vištytė ir pasėjo.
Kai kviečiai prinoko, vištytė klausia:
– Kas nuveš grūdus į malūną?
– Ne aš. - kryptelėjo antytė.
– Ne aš. - girgtelėjo žąselė.
Tada aš nuvešiu. Ir išvažiavo į malūną. Parvažiavo iš malūno ir klausia:
– Kas iškeps iš miltų pyragą?
– Ne aš. - kryptelėjo antytė.
– Ne aš. - girgtelėjo žąselė.
Tai aš iškepsiu. Ir pradėjo maišyti tešlą.
– O kas tą pyragą valgys? - paklausė vištytė.
– Aš! - kryptelėjo antytė.
– Ir aš! - girgtelėjo žąselė.
Bet vištytė atsakė:
– Ne! Jums, tinginėlėms, pyrago neduosiu. Pati sulesiu. Ir pašaukė į talką savo viščiukus.
Denas Stemplys iš „Smalsiukų" grupės kartu su mamyte Lina mus kviečia prisiminti lietuvių liaudies pasaką
„Varna ir sūris“
Gyveno kartą moteriškė kaime. Vieną dieną ji suspaudė gražų didelį baltą sūrį, ir padėjo jį džiūti ant palangės. Kur buvus kur nebuvus, atskrido varna ir greitai snapu pačiupo sūrį. Nusinešė jį, ir tupi ant medžio šakos – aukštai aukštai, kad niekas nepasiektų. Apsidairė ir apsidžiaugė kaip gerai jai pasisekė. Kur buvus kur nebuvus, iš miško atslinko lapė, ir pamatė varną su sūriu. Iš alkio jai net seilė ėmė tysti. Ir ėmė ji galvoti kaip tą sūrį gauti sau. Varna juk medyje tupi, niekaip jos nepasieksi.
– Laba diena, kaimyne. – Ėmė kalbinti varną lapė. Kaip gražiai žvilga tavo plunksnos, koks dailus snapas.
Varna iš pasitenkinimo net aukščiau uodegą pakėlė. Ji norėjo padėkoti lapei, tačiau prisiminė, kad laiko sūrį.
Lapė toliau giria:
– O kokie stiprūs tavo sparnai, kaip aukštai tu moki skraidyti! Gražu pažiūrėti.
Varna patenkinta pasisukiojo, tačiau nieko neatsakė. Tuomet lapė sugalvojo dar gudriau:
– O tavo balsas tai gražiausias iš visų paukščių. Kai giedi – esi tikra paukščių karalienė. Kaip smagu būtų visiems išgirsti… Gal nors vieną dainelę?...
Neišlaikė varna ir sukranksėjo „KAR“. Sūris tik lept iš snapo ir įkrito lapei tiesiai į nasrus. Nusijuokė lapė ir nudūmė į mišką pusryčiauti. O varna, dar tebetupėdama medžio viršūnėje, taip nusiminė, ir kitą kartą nusprendė nebetikėti lapės pagyromis.
„Varliukų-abėciukų" grupės mokytojos kartu su vaikais kasdien skaito įvairias pasakas. Šį kartą vaikai piešė klausydamiesi ukrainiečių liaudies pasakos „Pirštinė". O nupiešę sugalvojo pasaką ir suvaidinti.
„Drugelių" grupės mokytojos su
vaikais ne tik sekė pasakas, jas
iliustravo, bet ir pagamino daug
gražių darbelių.
Klausydamiesi pasakų „Pupa",
„Raudonkepuraitė", pasitelkę
įvairias menines raiškos priemones,
pagamino menines kompozijas.
Pasaką „Zuikių mokykla" vaikai
iliustravo kartu su meninio
ugdymo mokytoja Sandra.
Simas, 4 m.
Timas, 4 m.
Vilius, 4 m.
Luknė, 4 m.
Danas, 4 m.
Tonis, 4 m.
Išradingai pasakas vaikams skaitė „Spalviukų" grupės mokytoja Birutė. Perskaitę pasaką „Ropė", vaikai nupiešė gražų piešinį. Kad pasaka ilgiau išliktų vaikų atmintyje, mokytoja pasiūlė sukurti vaidinimą.
Matas Blažaitis ne tik piešė, vaidino, bet visiems vaikams ir sekė pasaką.
„Ežiukų" grupės vaikams pasakas skaitė į darželį atvykusios mamytės. Mokytoja pasiūlė namuose kartu su tėveliais vaikams atlikti užduotį: rasti pasakų, eilėraščių apie ežį, užrašyti ir iliustruoti.
Motiejus, 3 m.
Rokas
Milana, 4 m.
Luknė, 3 m.
- < BEGINNING
- END >
-
DOWNLOAD
-
LIKE
-
COMMENT()
-
SHARE
-
BUY THIS BOOK
(from $33.39+) -
BUY THIS BOOK
(from $33.39+) - DOWNLOAD
- LIKE
- COMMENT ()
- SHARE
- Report
-
BUY
-
LIKE
-
COMMENT()
-
SHARE
- Excessive Violence
- Harassment
- Offensive Pictures
- Spelling & Grammar Errors
- Unfinished
- Other Problem
COMMENTS
Click 'X' to report any negative comments. Thanks!