Saugok mišką

    Gražiame miškelyje gyveno berniukas vardu Glazas. Jam patikdavo žaisti su draugais, padėti savo mamai. Jis buvo geras berniukas. Ten buvo įvairių medžių. Ten niekada nebūdavo nuobodu. Bet vieną rytą atsikėlė berniukas ir pamatė einančius pro mišką žmones su kirviais ant pečių. Jis laiptais nuskubėjo žemyn ir paklausė jų ką jie čia veikia. Jis iki šiol dar nebuvo matęs jokių svetimų žmonių.

 -Sveiki,-pasisveikino berniukas.

 -Sveikas,- pasisveikino tie du.

 -Koks tavo vardas?- paklausė jie.

 -Mano vardas Glazas,- atsakė berniukas.

 -O kokie jūsų vardai?- klausė Glazas.

-Mano vardas Tomas,- atsakė Tomas.

 -O mano Čerlis?- pridėjo Čerlis.

 -O kiek metų tau, Glazai?- klausė Tomas.

 -Man septyneri metai,- pasakė septynmetis.

 -Ko jūs čia atėjote?- klausė berniukas.

 -Mes čia atėjome dėl medžių kirtimo,- atsakė jie.

 -Kam?- klausė berniukas.

 -Mums reikia medienos,- pasakė Tomas.

 -Kirsite mišką?,- klausė Glazas.

 -Mums sakė ieškoti plonų medžių, taip ir darome,- pasakojo Tomas.

 -Mums įsakė vadovas, o už tai gauname pinigų,- tarė jis.

 -Kur tas jūsų vadovas?- klausė berniukas.

Jie pasakė Glazui ir tas nuėjo pakalbėti. Jis parbėgo namo ir pasakė Čerliui ir Tomui naujienas. Jie apsidžiaugė, nes jie neturėjo dirbti.

Čerlis klausė:

 -Kaip tu jo išprašei? Jis labai griežtas.

 -Paprastai. Pasakiau jam reikia čia skubiai pasirašyti ir jis   nieko blogo nemanęs pasirašė, o ten buvo nuo darbo atleidimo sutartis,- paaiškino berniukas.

 -Negaliu patikėti!- iš laimės sušuko jis.

 -Aš irgi,- pritarė Čerlis.

 -Norit eiti į kavinę pavalgyti?- klausė Tomas.

 -Gerai,- apsidžiaugė Glazas.

 -Aš vaišinsiu,- pasakė Čerlis.