Buvo kartą Apvalionas Piktalionas, storas, didelis, sunkus. Apvalionas daug valgė, daug gulėjo, daug prie kompiuterio sėdėjo. Valgė tai ne bet ką, o mėsainius, kebabus, labai mėgo sausainius, saldainius, šokoladą.Dėl limonadų galėdavo bet ką padaryti.

Turėjo jis gerą draugę Nendrelę Skiedrelę. Ji buvo laiba, grakšti ir lengva. Valgė ji dažnai ir po nedaug, labai mėgo sportuoti, prie kompiuterio atsisėsdavo tik tada, kai norėdavo ką sužinoti, ar reikėdavo ką pamatyti.

Apvalionas ir Skiedrelė buvo labai geri draugai. Kartais (o tai būdavo labai retai), Skiedrelė pasikviesdavo Apvalioną pasivaikščioti. 

Bet kai tik jie susitikdavo, kaskart susipykdavo: Apvalionas Piktalionas visada ir viskuo būdavo nepatenkintas: tai Nendrelė per greit eina (jam sunku savu didelį pilvą nešti ir sunkias kojas vilkti), tai Skiedrelė per gražiai atrodo (jo drabužiai kaip maišai, batai kaip laivai), tai ji už pietus mažai sumoka (mat jis valgo kelias porcijas ir išeina dar alkanas), viskas ir visada jam buvo blogai. 

Kartą Nendrelei trūko kantrybė: Na, tu drauge Apvalione, žino juk visi jau žmonės. Internetas ir feisbukas, informacija tik sukas. Reikia valgyti saikingai, maistą rinktis atsakingai, pasivaikščiot, pasportuoti, apie ateitį galvoti.

Supyko Apvalionas: - Ką tu čia kalbi, Skiedra? Tu mane įžeidinėji, apkalbinėji. Iš tavęs to nesitikėjau...

Susimąstė Skiedrelė: - Norėk draugui gero. Kai sakoma „nori kaip geriau, o išeina kaip visada“. 

Užsirūstino Apvalionas. Namuose ištisai sėdi, dar daugiau valgo, pavalgęs pagulėt visada nueina ir ant viso pasaulio pyksta:

-Na, mes dar pažiūrėsim... Na, mes dar pamatysim, kas čia teisus... Pasportuot mat, pajudėt gi man reikia... Juokas ima... Paaiškins man kažkokia Skiedra kaip gyvent reikia...

Sėdi toliau Piktalionas namie, niekur nosies nekiša, niekas jo niekur nekviečia. Nekviečia todėl, kad jis nieko nenori, jam viskas neįdomu, per sunku.

  Futbolo žaist jis negali - kamuolio nepaveja, krepšinio irgi - įmesti nepataiko, bėgiot greit pavargsta, o pavargęs iškart ima baisiai pykti ant visų. Niekam su juo neįdomu.

Tai, va. Sėdėjo jis namie sėdėjo. Viską suvalgė, viską išgėrė ir prisireikė jam nueiti į parduotuvę. Pradėjo ruoštis, rengtis ir ant viso svieto pykti- drabužiai ėmė ir sumažėjo (visur braška, traška, spaudžia), batais apsiaut neįmanoma ( kažkas balioną į pilvą įkišo ir stebuklingai rankos sutrumpėjo, kojų niekaip nepasiekia).