Pedagogas: Edita Šimaitė.

                                                           VIENIŠAS  PAUKŠTELIS

Kartą, miesto gatvėmis skraidžiojo mažas, vienišas paukštelis. Jam labai skaudėjo širdelę, nes jis jautėsi be galo vienišas. Vieną niūrią rudens popietę, kai pradėjo smarkiai lyti, paukštelis ieškojo pastogės prisiglausti nuo lietaus. Jis skraidžiojo gatvėmis ir netikėtai pamatė berniuką, bežiūrintį pro langą į lyjantį lietų. Berniukui tai pat buvo liūdna, nes blogas oras kėlė slogią nuotaiką, jis negalėjo žaisti kieme su draugais ir važinėtis savo naujuoju dviračiu, kurį jam nupirko tėvai. Tik staiga, jis pro aplytą langą pamatė kažką besiblaškantį lietuje. Tai buvo tas pats paukštelis, ieškantis pastogės nuo lietaus. Berniukui pasidarė šiek tiek linksmiau, bet jis, tuo pačiu, nerimavo ir dėl  sulyto, sušalusio paukštelio, kuriam norėjo kaip nors padėti, tik nežinojo kaip. Jis pabandė pabarbenti į langą, manydamas, kad jo mažasis draugas atkreips į jį dėmesį. Taip ir nutiko. Šis nedrąsiai priskrido arčiau. Berniukas prilietė savo šiltu delnu lango stiklą ir paukštelis priskrido dar arčiau, ieškodamas šilumos. Nuo to laiko, paukštelis kiekvieną dieną džiugindavo berniuką savo apsilankymu ir gražiu čiulbėjimu. Bet vieną dieną berniukas nebesulaukė savo mažojo bičiulio. Praėjo ir kita diena, ir dar viena, o paukštelio kaip nebūta. Vaikas nuliūdo netekęs savo mažojo draugo. Bet, kaip ir kas kart, kai išbėgdavo į kiemą pažaisti, jis pribėgdavo prie savo lango vis tikėdamasis sutikti giesmininką. Ir čia jis netyčia surado gražų, pilką, mažytį akmenuką, kuris jam priminė jo draugą. Nuo tada berniukas niekada nesiskyrė su akmenuku ir jį nešiojo kaip talismaną, primenantį labai trumpą, bet nuoširdų ir šiltą susitikimą su mažuoju savo draugu.

Autorius: Vakarė.

Pedagogas: Eglė Matienė.

                                          AKMENĖLIS IR BERNIUKAS

Gyveno kartą vienas akmenėlis. Visi jį labai mylėjo, nes jis buvo širdelės formos.

-Kaip tau gerai, kar kar. Visi tave myli, tavimi grožisi, -pasakė kartą juoda varna. O mane, kai pamato tai akmenimis apmėto.

-Kva kva kva, - sukvaksėjo varlė, manęs tai jau tikrai žmonės nemyli, esu labai nelaiminga, gera tau akmenuk.

-Mane tai kojomis mindo arba bėga nuo manęs, - atsiduso dilgėlė. O taip norėčiau būti mylima. Gera tau akmenuk.

Akmenukas klausydavosi tokių šnekų ir visai nesidžiaugė. Kas iš to, kad mane myli, jeigu aš niekaip nesuprantu ką reiškia mylėti, aš to visiškai nemoku ir man rodosi, kad aš net neturiu širdies. Girdėjau kaip žmonės sakė „tavo širdis akmeninė, ji pavirto į akmenį „. Akmenukas liūdėjo visas dienas. Kartą prie jo priėjo berniukas ir tarė:

-Koks gražus mėlynas akmenukas, visai kaip širdutė.  Pasiimsiu jį su savimi.  Akmenukas jautė, kad jie važiuoja kažkur labai toli, jam pagailo ir varnos, ir varlės,  ir dilgėlės. Manęs nebebus kartu, ką jie mylės, kuo grožėsis? Berniukas paėmė akmenuką ir pasakė, nuo šiol tu būsi mano draugas ir padėsi daryti gerus darbus, nes jis nori, kad jį visi mylėtų. Aha, pagalvojo akmenukas, meilė tai yra geri darbai, prisiminsiu. Berniukas paglostė akmenėlį ir jį įdėjo į drobinį maišelį. Vos tik berniukas padarydavo gerą darbą, išimdavo akmenuką iš maišelio, jį paglostydavo ir jam padėkodavo. Akmenėlis ėmė suprasti, kas yra meilė. Meilė – tai gerumas kitam, tai draugystė, tai apie ką nuolat galvoji. Ir tada akmenėlis pagalvojo apie varną, varlę ir dilgėlę, aš dažnai jus prisimenu, apie jus galvoju, aš jus myliu, nes jūs mano draugai. O labiausiai myliu šį mažą berniuką, kuris dabar daro lesyklėlę paukštukams. Kiek daug gali būti širdyje meilės, pagalvojo mažas akmenėlis ir ėmė šypsotis.  

Autorius: Orestas ir močiutė.

Autorius: Jonas ir mama.

Pedagogas: Eglė Matienė.

Pedagogas: Gintarė Mikutaitė-Bogdan.

                                                                          BALTIJOS JŪROS RYKLIUKAI

          Seniai seniai, prieš milijardus metų, Baltijos jūroje gyveno rykliukai. Ir jie visai nebuvo baisūs ar pikti, negąsdindavo kitų savo ilgais, šiurpiai atrodančiais nasrais. Priešingai, jie buvo labai draugiški, dažnai šypsodavosi ir smagiai žaisdavo taškydamiesi vandeniu, lenktyniaudami su kitomis jūroje plaukiojusiomis žuvimis, o jei pamatydavo nuliūdusių ar vienišų žuvų, visada stengdavosi jas pralinksminti bei pakviesti pažaisti, pašelioti kartu. Svarbu paminėti, jog rykliukai dydžiu neprilygo dabartiniams rykliams. Buvo ir mažulyčių – delno dydžio ir šiek tiek didesnių - sulig ištiesta ranka. 

          Gal ir iki šių dienų Baltijos jūroje būtų išlikę ryklių, tačiau vieną dieną į Baltijos jūrą nukrito milžiniškas meteoritas skleidęs stebuklingą galią, gebančią paversti akmenimis. Būtent jo skleista galia rykliukus Baltijos jūroje pavertė akmenimis, nors paaiškinti niekas negali, kodėl būtent tik juos. 

          O Baltijos jūra dar iki šių dienų vis išmeta rykliukus ant kranto akmenų pavidalu. Gal ir Jums pavyks kada jų atrasti.

Autorius: Mantvydas ir Amėja.

Pedagogas: Goda Marcinkutė.

                                                                  AKMENĖLIS PILKUOLIS

Gyveno kartą akmenėlis, kuris buvo mažutis ir apvalutis. Akmenėlis nelabai skyrėsi nuo kitų akmenukų, jis buvo pilkos spalvos, ir kaip pats manė, nebuvo kažkuo ir ypatingas. Dėl šito, akmenėlis labai liūdėjo, nes visi jo broliai ir seserys turėjo kažką išskirtinio: vienas turėjo išskirtinį raudoną dryžį, lyg karys ir buvo bebaimis, o kita blizgų taškelį, kuris šviesoje taip žibėjo,  trečias buvo įdomios formos, visi jį pamatę jį girdavo, o ketvirtas visas blizgėjo it tikras deimantas, todėl buvo baisus pagyrūnas. Visi su jais norėjo draugauti, o pilkuolis buvo paprastas, bet geros širdies, tačiau neturėjo draugų. Broliai ir sesės juokdavosi iš pilkuolio akmenėlio, jog jis ne toks kaip visa šeima, todėl šis nusprendė išriedėti ir ieškoti spalvų kurios jį nudažytų ir jis taptų ypatingas kaip ir kiti ir gal net susirastų naujų draugų. Nors akmenėlis buvo labai mažas, tačiau labai užsispyręs ir kupinas ryžto. Jis turėjo tikslą, kurio dėka vis ridenosi ir ridenosi tolyn ieškodamas kažko, kas jam padėtų. Po ilgų šaltų dienų, atėjo saulėtos dienos ir jis atsirideno iki žalios   pievos, kurioje buvo pilna įvairios spalvos gėlių. Jų buvo visokiausių ir raudonų, geltonų, oranžinių, violetinių. Akmenėliui nuo spalvų sukosi galva. Jis taip pavydžiai visas apžiūrinėjo, stebėjosi jų gražiais žiedais, kaip jos siūbuoja lyg šokėjos ir akmenėliui atrodė, jog jei vėjas stipriau papūstų jos nuskristų lyg pūkeliai. Gėlės žinojo kokios jos ypatingos, nes jos girdėdavo komplimentus nuolatos, todėl pamačiusios mažą ir pilką akmenuką pašaipiai į jį žiūrėjo. Akmenukas stebėjo kaip tarp gėlių skraido ir mažos, juodai geltonos, bitutės, kurių gėlės laukė ir labai mylėjo. Pilkuolis stebėjo kaip bitės skraidžioja tarp gėlių ir nustebo pamatęs, kaip atėję žmonės jas veja šalin. Tai pamatęs akmenukas pradėjo riedėti galvodamas kaip padėti ir apsaugoti bitutes. Pamatęs pasislėpusias bitutes už lapo ant jo užriedėjo taip neleisdamas jam pakilti vėjo papūstam ir atidengti bitutes. Tada atsisukęs į bitutes paklausė:

-Kodėl žmonės jus atėję veja šalin?

-Žmonės, mūsų bitučių, bijo, nes mes turim spygliukus, kuriais galime jiems įgelti. – atsakė jam mažoji bitutė.

-O kodėl jūs jiems geliate? – nesuprato akmenėlis.

-Mes geliame tik tada kai mus puola, o šiaip mes esame geros ir dirbame savo darbą. – atsakė jam bitutė.

-O koks jūsų darbas yra? – paklausė akmenėlis.

-Mes surenkame žiedadulkes nuo visų gėlių, o tada nešame jas namo ir iš jų gaminame medų.

-Tai štai kodėl jūsų taip gėlės laukia, jūs joms padedate - sušuko akmenėlis ir nuliūdo - Ak, kad ir aš galėčiau būti toks naudingas.

-Bet juk tu esi labai reikalingas ir svarbus. Tu esi stiprus ir gali visus laikyti bei apsaugoti kai pučia stiprus vėjas, gali būti užuovėja visiems augalams ir gyvūnėliams – pasakė jam bitutė.

-Tu taip manai? Aš esu reikalingas? – nuliūdęs, bet spindinčiomis akimis paklausė akmenėlis  - juk aš tik mažas, pilkas akmenėlis.

-Bet tu esi rūpestingas ir geras, o tai daug svarbiau nei kaip tu atrodai – pasakojo jam bitutė – juk tu atriedėjai į pagalbą mums ir apsaugojai. Ačiū tau!

Akmenėlis tai išgirdęs pajuto pasididžiavimą savimi ir jo mažą veiduką papuošė plati šypsena. Akmenėlis tik tada suprato, jog nesvarbu kaip tu atrodai, svarbiausia koks tu esi. Nuo tada akmenukas nebesijautė kitoks, jis jautėsi ypatingas ir reikalingas, nes galėjo apsaugoti ir padėti silpnesniems už save. Jis pasiliko gyventi pievoje su gražiosiomis gėlėmis, kurios laikui bėgant pamėgo pilkuolį akmenuką ir susidraugavo su bitutėmis. Akmenukas daugiau nesijautė vienišas ir buvo laimingas.

Autorius: Adrija.

Pedagogas: Ilona Kondrackienė.

„LIŪDNASIS PUMPURĖLIS“

Ėjau raudonų aguonų lauku savo kaime. Kojele spardžiau kurmiarausius, man buvo liūdna, nes vasaros atostogos ėjo į pabaigą... Staiga koja užkliuvo už kažko kieto. Pasilenkiau ir pamačiau gražų rožinės spalvos akmenuką – pumpurėlis, pagalvojau. Pasilenkiau, pasiėmiau ir įsidėjau jį į kišenėlę. Grįžęs namo, akmenuką nuploviau ir paslėpiau po savo pagalvėle. Nuėjau miegoti su savo nauju radiniu labai laimingas. Ryte viską papasakojau mamytei ir parodžiau akmenuką. Mama nusišypsojo ir mudu abudu, susikibę rankomis, nunešėme akmenuką atgal į aguonų lauką. Juk ten yra jo nameliai, akmenukui būtų labai liūdna kitur gyventi.

Autorius: „Nykštukų“ gr. vaikai ir tėvai.

Pedagogas: Ina Nainienė.

                                                                                Akmenukas - nuotykių ieškotojas

Vieną kartą pievoje gyveno nedidelis spalvotas akmenukas. Jis gyveno ant žolytės. Dienos darėsi vis trumpesnės, pasidarė šalta, nebe taip ryškiai švietė saulė. Ir akmenukas pagalvojo, jog ir vėl, kaip ir anksčiau, jam reikės gyventi liūdnai ir laukti, kol kada nors vėl pradės ryškiau šviesti saulė ir bus šilčiau. Pro akmenuką dažnai prašliauždavo kirmėlytė, netoliese nuropodavo voras, ar ant jo krašto nutūpdavo musė, kuri, šiek tiek patupėjusi, vėl greitai nuskrisdavo. Visi kažkur skubėjo, o jis buvo vienišas. Jo vienintelė svajonė buvo su kažkuo pabendrauti ir pasikalbėti. Vieną kartą, berniukai pievelėje spardė kamuolį ir kamuolys atsitrenkė tiesiai į akmenuką. Vienas berniukas norėjo atspirti kamuolį draugui ir užkabino akmenuką, akmenukas nuriedėjo nuo nedidelio kalnelio toli, toli. Akmenukas ridenosi ir ridenosi - jam ši kelionė atrodė labai ilga. Jis ridenosi tol, kol atsitrenkė į nedidelį kupstą ir sustojo. Jis pažvelgė aplinkui ir pamatė, jog atsidūrė visai kitoje vietoje, kuri jam buvo visiškai nepažįstama. Staiga, prie jo priėjo maža skruzdėlytė ir tarė:

 - Labas, akmenuk, aš tavęs anksčiau čia nemačiau. Iš kur tu? Ir akmenukas papasakojo, kas jam nutiko, o papasakojęs, galiausiai liūdnai tarė: - Ech, kaip norėčiau ir vėl atsidurti savo vietoje, kurioje gyvenau, nors ten dabar nyku ir liūdna, tačiau ten buvo mano namai ir aš buvau pripratęs ten gyventi. Skruzdėlytė jam atsakė: – Neliūdėk, aš tau padėsiu, viskas bus gerai. Ji pasikvietė savo draugę voveraitę, kuri sutiko nunešti akmenuką į jo namus. Kelionė buvo ilga, visą laiką akmenukas pasakojo voveraitei savo istoriją, apie tai kaip jis gyveno vienas, kaip jam buvo liūdna ir nejauku. Keliaudami atgal, jie sutiko ir musę, kuri anksčiau nekreipdavo į akmenuką jokio dėmesio, ir kirmėlytę, kuri anksčiau tik prašliauždavo pro šalį, ir vorą. Jie visi nustebę žiūrėjo, ką voveraitė nešasi ir klausėsi akmenuko istorijos. Galiausiai, kai akmenukas jau buvo savo namuose – ant tos pačios žolytės, jis padėkojo savo naujiems draugams už pagalbą ir šį nuotykį, o draugai pažadėjo jį dažniau aplankyti. Nuo šiol akmenukas jau nebebuvo vienišas ir žinojo, kad turi draugų. O ta proga, visą pievelę skaisčiai apšvietė saulė ir pasidarė gera ir jauku. Akmenukas buvo labai laimingas!

Autorius: Aleksandra.

Pedagogas: Indrė Pelėdžiuvienė.

                       Žuvytės Šuldubuldu istorija

Gyveno ežero dugne žuvytė Šuldubuldu. Ji buvo viso ežero pažiba, labai švari. Kiekvieną rytą, atsikėlusi, labai stropiai plaudavosi ir šveisdavo savo žvynus, todėl jie spindėjo, kaip veidrodis. Kitame ežero kranto dugne gyveno stipruolis ešerys Šakarmakar. Jis plaukdavo dažnai ieškoti maisto pro vietą, kurioje gyveno Šuldubuldu. Matydavo ją ir gėrėdavosi jos grožiu. 

Vieną dieną ešerys pasiūlė Šuldubuldu gyventi kartu. Ir taip ji tapo jo žmona, sukūrė jie šeimą. Gyveno laimingai ir draugiškai, bet matydavo, kaip išdykauja ir žaidžia, nardo kitų žuvų vaikai. Todėl nusprendė, kad reikia ir jiems vaikučių, kurie dar daugiau suteiktų jiems džiaugsmo. Po kurio laiko jų šeimoje atsirado žuvytė mergaitė Uodegaitė ir žuviukas berniukas Pelekiukas. Kartu su tėveliais jie plaukdavo į žuvyčių darželį. Ten juos mokino plaukti ir kaip apsisaugoti nuo plėšrūnių žuvų-lydekų. Taip jie smagiai visi leido dienas, greitai augo. Vieną dieną grįžę namo pastebėjo, kad jų šeima pagausėjo dar dviem labai mažomis ir panašiomis žuvytėmis. Pasirodo, kad jos labai panašios, nes buvo dvyniai: sesytė Skuojukė ir broliukas Greitutis. Dabar žuvų šeimoje pasidarė dar linksmiau gyventi. Jie labai rūpinosi vienas kitu ir mylėjo vienas kitą. Tai buvo pati Laimingiausia šeima ežere.

Autorius: Urtė.

Pedagogas: Irena Pečkovska.

Ežiukas

Pasiklydo miške mažas ežiukas. Verkia, ieško savo mamytės. Bėgo zuikis, išgirdo ežiuko verksmą ir klausė: „Ko verki?“

- Pasiklydau, ieškau mamytės, man baisu vienam miške“ - sako ežiukas. - Gal matei mano mamytę?

- Ne, nemačiau - atsakė zuikis ir nubėgo, o verkiantis ežiukas pasiliko.

Skrido žvirbliukas, išgirdo, kad ežiukas verkia ir klausia: „Ko verki?“.

- Pasiklydau, ieškau savo mamytės.

- Aš žinau, kur tavo mama! Bėk paskui mane, aš atvesiu tave pas mamą.

Ir žvirbliukas parodė, kur jo mama. Apsidžiaugė mama išvydusi ežiuką. Padėkojo žvirbliukui, kad atvedė ežiuką. Ir pradėjo ežiukas su mama ruoštis žiemai. 

Kaip gerai, kad draugas nepaliko ežiuko bėdoje.

Autorius: Timofej.

AKMENUKĖ IR AKMENUKAS

Seniai seniai Palangoje, prie jūros, gyveno du akmenukai. Jie ten gyveno ilgai ir užaugo dideli. Vieną vasarą Palangoje atostogavo mūsų auklėtojos – Elena ir Irena. Vaikščiojo prie jūros ir pamatė tuos akmenukus. Jos ten vaikščiojo ne vieną kartą ir vis žiūrėjo į akmenukus, nes jie labai patiko. Tada Elena su Irena pasitarė ir sugalvojo, kad reikia tuos akmenukus parvežti į Vilnių ir pastatyti darželio kieme. Bet kaip juos parvežti? Jie dideli ir sunkūs! Auklėtojos pasikvietė į pagalbą savo draugus, kurie atvažiavo su ,,džipu“ ir priekaba. Visi labai sunkiai dirbo, kol sukrovė akmenis į priekabą ir išvažiavo į Vilnių. Keliavo jie linksmai: klausėsi muzikos, kalbėjo ir dainavo. Atvažiavę iškrovė akmenukus darželio kieme, prie takelio.

          Dairėsi, žiūrėjo akmenukai aplinkui ir jiems pasidarė liūdna. Jie buvo pripratę prie jūros ošimo ir vėjo, o čia – miesto triukšmas, mašinos ūžia.  Vaikai pamatė, kad akmenukams liūdna ir nutarė juos pralinksminti. Nupiešė veidukus: vienam – mergaitės, o kitam,- berniuko. Pavadino juos Akmenukė ir Akmenukas. Jie kasdien mato į darželį einančius vaikus ir pasisveikina. Tik gaila, kad ne visi vaikai akmenukų kalbą girdi ir supranta, todėl ant Akmenuko  dar atsirado žodis LABAS. Taip ir gyvena akmenukai darželio kieme, prie takelio,  ir visus pasitinka.

Autorius: Domas.

Pedagogas: Irlanda Strikienė.

Autorius: Džiugas.

Pedagogas: Jelena Semionova.

Akmenukas-meteoritas

                      Vieną kartą akmenukas-meteoritas nusileido ant Žemės. Jis buvo dailininkas ir nupiešė šį paveiksliuką. Akmenukas-meteoritas labai mylėjo gamtą, todėl saulei leidžiantis „nukrito“ šalia upės, ant žalios lygumos. Čia jį sutiko draugai – kiti meteoritai.

Autorius: Dima.

Pedagogas: Jolita Braukylienė.

Akmenukų šeimyna

Gyveno kartą šeimyna. Tėtis Dovydas, mama Neringa ir jų vaikai. Kūdikėlio vardas buvo tiesiog kūdikis, antras- Benas, kaip mano, irgi broliai Marijus, Airidas ir Ignas. Sesių nebuvo, nes jie nenorėjo.

Visi broliai mėgo pasivaikščioti. Pasivaikščioję, pareidavo namo. 

Kai tėvai išvažiavo, visi broliai išėjo į lauką. Kūdikis ėmė važinėtis brolio dviračiu, nors ir nemokėjo. Bevažiuodamas nukrito nuo dviračio ir ėmė verkti. Grįžo mama su tėčiu ir tarė:

Bet išgelbėjo broliai. Jie tarė:

Pamokė ir jis išmoko važiuoti dviračiu. Ėmė visur važinėti. Atsitiko didelė bėda, jis pasiklydo.

Pasiklydęs jis susirado draugą, kuris parodė kelią namo.

Tėvai labai džiaugėsi, kai jis sugrįžo. 

Iš to džiaugsmo tėvai sako:

Išvažiavo visi. Jiems prie jūros labai patiko ir pavirto jūros akmenukais. 

Jiems tai gera, tai bloga, tai užsikasa smėlyje, tai atsiranda.

Aš kai nuvažiuoju prie jūros su jais pasisveikinu. 

Pedagogas: Jolita Braukylienė.

Žvaigždėtas vakaras

Vieną kartą žmogus sugalvojo skristi į kosmosą. Per dešimt valandų pasistatė raketą. Išskrido. Pasižiūrėjo į saulę iš toli ir į žvaigždes. Žmogui labai patiko žvaigždės.

Vaikščiojo nusiminęs, kai sugrįžo. Jis dar kartą norėjo apžiūrėti ar yra gražių žvaigždžių. Žmogus beeidamas, užkliuvo ir surado akmenį. Norėjo numesti, bet žiūri pilnas žvaigždžių.  Taip, tam akmenyje pamatė žvaigždes.

Ar graži pasaka?

Pedagogas: Jūratė Gailaitienė.

Pedagogas: Jūratė Gailaitienė.

Pedagogas: Jūratė Gailaitienė.

Pedagogas: Jūratė Garbaravičienė.

                                                                                        KODĖLČIUKAS

Gyveno karta didelis ir gražus akmenėlis su kitais akmenukais netoli miesto esančiame kaime. Akmenukas buvo labai smalsus ir viskuo domėjosi, jam viskas buvo įdomu ir visada visų klausinėdavo „Kodėl?“ arba „O kas čia?“ ir panašiai. Visi jį praminė Kodėlčiuku. Akmenėliui viskas buvo įdomu, jei kas nutikdavo jo kaimelyje, jis turėdavo viską sužinoti, jei ko nežinodavo klausinėdavo kol jam atsakydavo, nes visiems aplinkiniams akmenims tiesiog pabosdavo tie patys klausimai. Dėl tiek daug įkyrių klausimų Kodėlčiukas neturėjo ir draugų, nes niekas nebenorėjo su juo draugauti. Akmenėliui buvo dėl to labai liūdna, tačiau jam nepavykdavo susivaldyti ir neklausinėti, todėl nuliūdęs ir atstumtas visų pasiryžo ir išriedėjo ieškoti vietos kur jis visiems patiktų koks yra, smalsus ir mėgstantis daug kalbėti bei klausinėti. Jis nusprendė, jog reikia riedėti jam į miestą, nes ten tikrai bus daug tokių akmenukų, kurie bus tokie pats smalsūs ir besidomintys aplinka kaip jis pats. Tad susiruošė ir išriedėjo. Riedėjo ilgai, nes nežino kelio kaip nuvykti į miestą. Pirmiausia išriedėjo keliu ir pakliuvo į miškelį, kuris jam atrodė didelis, tamsus ir baisus. Jame jis pamatė ne tik medžių, bet ir akmenukų kurie buvo apaugę samanomis. Kodėlčiukas bandė juos pakalbinti, susipažinti, tačiau jie buvo tokie rūstūs ir pikti, jog jaunasis akmenukas išsigando ir nuriedėjo toliau. Miško pabaigoje jį pasitiko platūs laukai ir priešakyje ilgas, vingiuotas kelias. Akmenukas tik apsižvalgė ir patraukė tuo keliu ieškodamas bent kažkokios gyvos dvasios. Ėjo valandos, dienos ir net savaitė kol jis pasiekė didžiulius pastatus, daug kelių ir dar daugiau žmonių. 

Kodėlčiukas pamatė, jog visi žmonės kažkur skuba, lekia, visi pikti ir niūrūs bei suirzę. Nei vienas iš jų nekreipė dėmesio į ant žemės gulintį akmenėlį. Čia jis buvo dar vienas iš kitų paprastų, pilkų akmenėlių. Kodėlčiukui pasidarė labai liūdna, jis nusirideno į parką, kur buvo medžių, gėlių ir krūmų. Jam jie priminė namus. Parke esantys akmenukai buvo tarsi užmigę nuo miesto šurmulio. Akmenėlis taip liūdėjo, jog net nepastebėjo kaip virš jo skraido paukšteliai ir jį kviečia vardu. Kai tik jie nusileido jis juos pažino – juk tai paukšteliai iš jo gimtųjų namų. Pasirodo jie skraidžiojo visur jo ieškodami tam, kad grąžintų smalsųjį akmenuką namo, kuriuose visi liūdėjo ir pergyveno dėl jo. Kodėlčiukas lydimas paukštelių sugrįžo namo pas saviškius. Visi džiaugėsi jį matydami sveiką ir sugrįžusį. Nors Kodėlčiukas buvo smalsus, daug klausinėdavo ir kartais visiems atsibosdavo jo klausimai, jie visi mylėjo šį akmenuką, nes tai buvo jų šeimos narys. Kodėlčiukas šios kelionės dėka suprato, jog geriausia yra namuose su savo šeima, tiesiog kartais reikia ne tik galvoti apie save, bet ir apie kitus, juos suprasti, jog klausinėti yra gerai, bet per daug klausimų gali išvarginti visus. Nuo tada akmenukas gyveno sau laimingas, tapo labiau subrendęs ir tik šiek tiek mažiau klausinėjo.

Autorius: Rusnė.

Jūros dovana

Vieną kartą, vaikščiodama jūros pakrante,  giliau smėlyje pastebėjau  akmenuką. Pasiėmiau jį ir parsinešiau namo, nes man jis pasirodė ypatingas. Nustebau, nes niekada nebuvau tokio radusi. Tai buvo širdies formos, su įvairiomis spalvotomis linijomis,  akmenukas. 

 Pabuvęs mano rankose ir sušilęs jis staiga prakalbo. Akmenukas papasakojo man istoriją kaip jis atsirado jūroje. Pasirodo, akmuo seniau buvo labai kampuotas, nedailus ir gyveno kopose. Kartą jį surado atostogaujantis berniukas. Atidžiai apžiūrėjęs, vaikas pasišaipė iš jo, kad yra toks negražus  ir įmetė jį į jūrą. Taip akmuo susipažino su jūra ir papasakojo jai savo liūdną istoriją. Jūrai pagailo jo ir ji pažadėjo padaryti akmenuką labai dailų, gražų. Praėjo nemažai laiko, kol jūra išpildė savo pažadą ir išmetė akmenuką į krantą. Dabar jis atrodė ypatingai dailus, išskirtinės širdelės formos. Jis slėpėsi smėlyje, bijodamas, kad iš jo vėl kas pasišaipys. Išgirdusi tokį pasakojimą, aš priglaudžiau akmenuką prie savęs ir pažadėjau jo niekada nepalikti. 

Taip akmenukas grįžo su manimi namo. Jis man primena šiltą vasarą ir jūrą. 

Autorius: Augustė.

Autorius:  Linas.

Autorius:  Augustas.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius:  Atėnė.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius: Gabija.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius: Emilija.