Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius: Martynas.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius:  Urtė.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius:  Jorė.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius: Matas.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius: Viltė.

Pedagogas: Jūratė Tulauskienė.

Autorius: Patricija.

Pedagogas: Jurgita Vanckavičienė.

Pamestas liūto dantukas

Vieną kartą gyveno girioje liūtas. Ir išgirdo jis kaip paukšteliai vis čirškauja, pasakoja apie jūrą, jos beribius krantus, neišpasakytą vandens skaidrumą ir bangų mūšas.    Nusprendė liūtas pamatyti jūrą ir iškeliavo. Ilgai jis keliavo, aplankė daug miestų, kaimų ir miestelių. Pakeliui sutiko dar keletą liūtų, pakvietė ir juos keliauti drauge pamatyti jūros. Su draugais linksmiau. Keisti tie liūtai buvo, visai nepikti ir neėdė mėsos. Jie maitinosi uogomis, lapais ir visokiomis girios gėrybėmis. Miegojo lapų paklotų pataluose, juk taip greit nenukaksi prie jūros. Ir štai po varginančios dienos kelionės, saulei besileidžiant, pamatė liūtai jūrą. O jūra tokia rami, spindi. Liūtai net amo neteko, dar tiek daug vandens jiems neteko matyti. Įsidūko šelmiai taip, kad vienam net dantukas iškrito. Oi nuliūdo liūtas, kad be danties liks. Bandė jie dar to dantuko ieškoti..., bet susimaišė jis su pakrantės akmenukais ir liko liūtas be vieno danties. Tačiau bičiuliai nuramino draugą bedantį ir pasakė, kad ir nesvarbu, kaip tu atrodai, svarbu, kad esi geras.

 Pasirodo liūtų ir bedančių būna. 

Autorius: Arnas.

Pedagogas: Jurgita Žiogė.

                                               PASAKA APIE VAIVORYKŠTĘ

Gyveno kartą žmogus vardu Matas. Eidamas pasivaikščioti rado jis gilę. Parsinešė gilę namo, apžiūrėjo ir pagalvojo, kad reikia ją pasodinti. Kai užaugs didelis medis ąžuolas, bus daugiau gilių. Kitą dieną Matas pasiėmė kastuvą, laistytuvą ir išėjo gilės sodinti. Užlipo ant kalno ir  pradėjo kasti duobutę gilei. Staiga iš duobutės iššoko didelis draugas, akmuo vardu Armandas. Akmuo pažiūrėjo į berniuko atsineštą gilę ir klausia:

Berniukas darželyje jau buvo susipažinęs su medžiais. Mokėjo juos atskirti pagal lapų formą ir brandinamus vaisius, giles. Todėl akmeniui ir paaiškino. 

    Susimąstė akmuo, kam nuo lietaus ar saulės slėptis, nes jis džiaugiasi bet kokiu oru. Jam nebaisūs nei lietus, nei karšti saulės spinduliai. Akmuo pasiliko pažiūrėti, kaip reikia sodinti gilę. Taip abu kartu pasodino jie gilę. Matas gilę laistė, prižiūrėjo ir pagaliau užaugo medelis.

Ir taip žiema keitė rudenį, vasara keitė pavasarį ėjo metai ir medis užaugo į didžiulį ąžuolą. Vieną dieną susitiko kartą Matas po ąžuolu akmenį Armandą, pasikalbėjo kaip sekasi, kur buvo, ką matė. Netikėtai pas juos po ąžuolu, į pavėsį atėjo Mato draugė Silma. Ji pasiūlė visiems pažaisti naują pirštukų žaidimą. Labiausiai žaisti sekėsi ir Matui ir jis laimėjo pirmą vietą. O tada virš jo galvos nušvito vaivorykštė. Vaivorykštės norėjo ir Silma su akmeniu Armandu, bet Matas tarė:

Autorius: Dovydas.

Pedagogas: Kristina Belazarė-Letkausė.

Šiurkštutis ir Švelnutis

Susitiko prie jūros du akmenukai- Šiurkštutis ir Švelnutis. Nusprendė eiti susipažinti su pajūrio gyventojais. Eidami sutiko kriauklę Baltuolę. Ji papasakojo apie   save, savo vaikus kriaukliukus. Apie tai ką ji veikia gyvendama prie jūros. Akmenukai atsisveikino su kriaukle ir nusirideno tolyn. Besiridendami sutiko jūros nugludintą pagaliuką Ilguolį. Ilguolis papasakojo apie save, savo plaukiojimo jūroje nuotykius. Pasiklausę pagaliuko Ilguolio pasakojimo akmenukai pasišokinėdami leidosi kelionėn tolyn. Bešokinėdami pamatė aukštąją smėlio kopą Gelsvę. Užsiropštė į ją ir iš aukštybių apžvelgė visą jūros pakrantę, jūrą ir į ją besileidžiančią saulę. Apsidžiaugė akmenukai, kad gyvena tokioje gražioje vietoje ir turi daug draugų.

Pedagogas: Kristina Poškienė.

Akmenukų širdelė  

Vasarą atostogavome Palangoje su mama, tėčiu ir sese. Kas vakarą kai eidavome prie jūros aš rinkdavau akmenukus. Dėliojau iš akmenukų visokius dalykus. Paskui sugalvojom su sesė sudėlioti akmenukų širdelę. Sudėliojome širdelę todėl, kad mylim Palangą, jūrą ir kad žmonės ją pamatę džiaugtųsi. Širdelė yra meilės simbolis. Šita širdelė nepaprasta – ji iš akmenukų. Ilgai bus ir visus džiugins. 

Autorius: Lėja.

Pedagogas: Laima Češkevičienė.

Akmens istorija

Vieną kartą pasivaikščiodama Marija po kiemelį, surado gražų , lygų kaip stalas akmenį. Ji sugalvojo ant jo padėti vazoną gėlių. Jis per vasarą ten augo, gėlytės žydėjo, puošė visą kiemą.

Kai atėjo ruduo, reikėjo sutvarkyti visus vazonus su gėlėmis, ji pakėlė nuo akmens ir pamatė gražų vaizdą. Tas vaizdas priminė gražų katinėlį. Nuo to laiko, kai mergaitė pamato akmenį tą, jai primena gražų katinėlio atvaizdą.

Autorius: Marija.

Pedagogas: Laima Volbikienė.

Akmenukas Širdutė

Vieną kartą mergaitė nupiešė gražią širdelę. Buvo atidarytas langas. Vėjas pagavo popieriaus lapą ir išpūtė pro langą. Lapas su širdele skrido, skrido ir įkrito į vandenį. Vandeniu piešinys plaukė iki jūros. Jūros dugne širdelė pavirto į akmenuką. Bangos akmenuką išmetė į krantą. Vaikai su mama ėjo pasivaikščioti prie jūros. Pamatė akmeninę širdelę. Vaikai parsinešė akmenuką į namus ir nuspalvino jį raudonai. Visa šeima grožėjosi spindinčia raudona akmenine širdele.

Autorius: Greta

   Voras

Kartą gyveno voras. Kai buvo gražus oras, jis išėjo iš namų pasivaikščioti. Staiga apsiniaukė, dangų uždengė tamsūs debesys, pradėjo lyti. Voras bėgo į  namus pas savo vaikelius. Lietus lijo iki pat nakties. Jo vaikeliai negalėjo užmigti, bijojo lietaus. Tada voras pradėjo nerti voratinklį ir supti savo vaikus. Vaikai merkėsi, merkėsi ir užmigo. O voras buvo tyliai, tyliai nejudėdamas, panašus į akmenį, kad tik vaikelių neprikeltų.

Autorius: Jorintas.

Pedagogas: Laima Volbikienė.

Drugelio kiaušinis

Vieną kartą gyveno stebuklingas drugelis. Jis norėjo pasiversti į bitutę. Kartą drugelis padėjo  keistą  kiaušinį ir jį labai ilgai šildė. Iš to kiaušinio išsirito maža bitutė. Bitutė greitai augo. Kai paaugo, ji  norėjo visam pasauliui pranešti, kad turi labai gražią, spalvotais sparneliais mamytę ir ji visai nepanaši į bitutę.

 Vieną dieną mažoji bitutė nuskrido pas savo drauges į pievą. Pievoje bitės rinko medų. Mažylė nutarė pririnkti medaus savo mamai. Visą dienelę rinko, o kai parnešė namo ir padovanojo medų mamai, visiems buvo labai smagu. Mama pasakė - ačiū tau, mano gerasis vaikeli, tu užaugai ir tapai tikra darbštuolė bitutė, tokia kokia norėjau būti aš. 

Autorius: Margarita.

Pedagogas: Laima Volbikienė.

Akmenėlis vazonėlis

Vieną kartą vilkas užsimanė išsikepti saldžių bulvių. Nusiskuto, užbėrė ant bulvių druskos ir kepė keptuvėje, bet bulvės sudegė ir negalėjo jų valgyti. Liko tik viena bulvė. Tada vilkas tą bulvę pasodino į vazonėlį. Bulvė augo, augo ir užaugo labai didelė. Rudenį vilkas išsikasė iš vazonėlio bulves ir sudėjo į maišą. Buvo pilnas maišas saldžių  bulvių. Vilkas negalėjo vienas panešti maišo ir sako – ui,ui,ui kaip man sunku. Į pagalbą atskubėjo jo draugai. Visi nunešė bulves į virtuvę, nuskuto ir išsikepę šviežių bulvių vaišinosi.  Visiems buvo didelė šventė. Gyrė skanias bulves ir džiaugėsi draugyste.

Autorius: Iveta.

Pedagogas: Larisa Matvijenko.

Gerumo namai

Gyveno akmenėlis-saldainis. Jis buvo vienas pas mamą ir tėtį. Jam buvo labai nuobodu be draugų. Tad tėvai nuvedė jį į vaikų darželį. O ten – daug vaikų, žaisliukų, pramogų. Vieną kartą, kartu su savo draugais Marija, Aleksandru ir Viktoru saldainiukas nusprendė sukurti savo didelį, gražų ir jaukų namelį, kad visiems vaikams čia būtų linksma ir smagu. Namelį draugai pavadino „Saldus gerumo namelis“ . Namelyje gyveno visi draugai akmenėliai-saldainiukai, kurie mokėjo kartu žaisti ir neįžeidinėti. 

Mano stebuklingas akmenėlis

                      Vieną kartą mes kartu su mama ir tėčiu išėjome pasivaikščioti prie jūros. Ilgai ėjome smėliu ir radome mažą saulėtą akmenėlį – gintarą.   Pagalvojau, kad taps jis mano geriausiu draugu. Iš savo draugo sukūriau šuniuką, katinėlį, paukštį. Aš norėjau jį parodyti kitiems vaikams. Todėl aš ilgai kūriau savo piešinius. O dabar noriu visiems parodyti, kaip man sekėsi. 

Autorius: Mariana.

Autorius: Zlata.

Pedagogas: Ligita Šapienė.

Akmenuko istorija

Gyveno kartą dinozauras. Jo vardas buvo Makas. Makas gyveno vienas ir jam buvo liūdna, tad jis išėjo ieškoti draugų. 

Jis susitiko draugą ančiuką. Toliau keliavo dviese. Beeidami sutiko raganosį. Bet keliaudami labai pavargo, tad sustoję pailsėti, sugalvojo žaisti slėpynių ir su kamuoliu.

Greičiausiai buvo surastas raganosis, kuris slėpėsi už didžiausio akmens. Tada buvo surastas ančiukas, kuris slėpėsi už kalnų.

O dinozauras taip gerai pasislėpė, kad jo niekas nesurado. Ir Makas tiek ilgai slėpėsi, kad pavirto akmeniu. O aš tą akmenuką radau ir parnešiau draugams parodyti.

Autorius: Jonas.

Pedagogas: Lilija Ražanauskienė.

Paukštelio sparnas

Gyveno kartą berniukas vardu Rytis. Jam labai patiko eiti pasivaikščioti po parką. Kartą jis parke sutiko mažą paukštelį. Paukštelis buvo labai draugiškas ir drąsus. Jie greitai susidraugavo. Rytis atsinešdavo trupinėlių ir grūdelių ir jį lesindavo. Berniukas net šokdavo kartu su savo mažuoju Paukšteliu, Berniukas ir Paukštelis taip susidraugavo, kad jis kas dieną skubėdavo į parką  su juo susitikti .

Tačiau vieną dieną atėjęs į parką Rytis niekur nerado savo draugo. Ilgai vaikščiojo vaikas po parką, matė daug kitų paukščių, tačiau savojo paukštelio niekur nerado. Nuliūdęs Rytis atsisėdo ant savo mėgstamo suoliuko ir pravirko. Staiga jis pasilenkė žemyn ir pamatė ant žemės gulintį akmenėlį. Rytis jį pakėlė, apžiūrėjo ir pamatė paukštelio sparną.  Įsidėjo Rytis akmenėlį į kišenę ir besišypsantis sugrįžo namo.

Autorius: Evelina.

Pedagogas: Lina Petrikaitienė.

Meilė gydo

               Paukštelis nukrito ir susitrenkė sparną. Negalėjo skristi. Labai liūdėjo paukštelis, nes turėjo savo namelius – lizdelį. Lizdelyje buvo keturi taškuoti kiaušinėliai. Paukštelis labai laukė savo vaikelių paukščiukų, todėl sukaupė jėgas, atsikėlė ir ėjo, kiek galėjo. Bijojo eiti, nes šalia vaikščiojo katinas.

               Iš miško ėjo vaikai ir pamatė sužeistą paukštelį. Vaikai dairėsi, kur lizdelis? Ir atsitiko toks stebuklas, kad vaikai atnešė ir įkėlė paukštelį į jo lizdelį! Taip būna tik pasakose, bet taip nutiko! Paukštelis buvo toks laimingas, kad sparneliais norėjo apkabinti visą pasaulį. Kai ištiesė sparnelius, jam nebeskaudėjo. Pasirodo – meilė gydo. 

               O tave kada nors išgydė meilė?

Autorius: Deividas.

Pedagogas: Lina Prakapienė.

    PRINCAS BARAVYKAS

Vieną kartą buvo grybų valdovas Baravykas. Jis turėjo žmoną Baravykienę. Baravykų šeima susilaukė vaiko ir pavadino jį princu Baravyku. Baravykai buvo labai draugiška šeima ir labai mylėjo vienas kitą.

Vieną rudenį, kai tėvai išėjo į karą, princas Baravykas iš liūdesio sustingo ir pavirto į akmenį.

     KAIP ŠUO IR KATĖ SUSIDRAUGAVO

    Gyveno šuo ir katė. Kartą jie užuodė dešrą. Draugai prie tos dešros priartėjo ir ėmė dėl jos pyktis. Kol jie pykosi, dešra suakmenėjo. Kai šuniukas su kačiuku suprato, kad pyktis negražu, akmuo vėl pavirto į dešrą. Tuomet dešrą pasidalino po lygiai ir suėdė. 

Autorius: Dorotė.

Autorius: Salomėja.

Pedagogas: Lina Prakapienė.

SNIEGO BURTAI

Vieną kartą ėjo mergaitė per sniegą. Ėjo ėjo ir už kažko užkliuvo. Mergaitė atkapstė sniegą, bet ten nieko nebuvo. Ji buvo įsitikinusi, kad ten tikrai kažkas sujudėjo, bet nuėjo toliau. Žingsniuodama ji žvilgtelėjo į medžio viršūnę , o viena šaka tik triokšt ir nulūžo. Keista, nes nebuvo jokio vėjo. Mergaitė sunerimusi nuskubėjo prie jūros. Ir štai po kojomis pasipainiojo keistas akmenukas.  Mergaitė pasakė sau: „Tai čia tu kreti išdaigas?“. Tačiau akmenukas nieko neatsakė. Ji paėmė tą akmenuką ir įmetė į jūrą. Daugiau šio išdaigininko niekas nebematė.

Autorius: Sofija.

Autorius: Arminas ir Erikas.