Nuotykiai Akmenos girioje

Tai įvyko ne taip seniai, Akmens girioje. Istorija prasidėjo nuo to, kad tėtis ir sūnus susiruošė į girią, malkų žiemai. 

Saulėtą ir gražią dieną, akmenimis grįstu taku, tėvelis ir sūnus Domas, atpėdino į girią. Oras buvo toks gaivus ir kvepiantis, saulutė tviskėjo danguje ir savo saulės spinduliais glostė girios eglutes ir šildė netoliese esančio tvenkinio vandenį.

Tėtis ir Domas grožėjosi gamta ir rinko sudžiūvusias eglės šakas. Staiga, už   kalnelio išgirdo, kaip traška medžių šakos. Garsas vis stiprėjo ir stiprėjo, kad iš išgąsčio išskrido visi girios paukšteliai. 

Ir štai meškutė priėjo prie girios svečių, draugiškai palingavo galva ir nupėdino tolyn į girios gilumą.  

Tėtis su Domu toliau renka sausas medžių šakas. Iš po krūmo nedrąsiai išlindo pilko kiškio ausys. Domas sušuko, - tėti, pažiūrėk kiškio ausys! Domas niekada nebuvo matęs laukinio, pilko kiškio.  Priėjo arčiau ir norėjo pagauti, kai tėtis sudrausmino ir paprašė paleisti mažąjį girios gyventoją. Juk kiekvienas, turi teisę likti ten, kur jo namai. Nevalia niekam spręsti už kitus, kur jam bus geriau, girioje po pusnimis, vasarą po krūmu. 

                  Domas suprato, ką nori pasakyti tėtis, todėl kiškį tik paglostė ir darbavosi toliau. Diena, buvo tokia darbinga ir karšta, kad Domas keliaudamas namo panoro nusiprausti kūdros vandeniu. Tik įmerkęs rankas, vanduo ėmė judėti ratilais ir iš jo išniro vėžlys. Domas labai nustebo, juk mūsų šalyje vėžliai negyvena laukinėje gamtoje. Tėtis pritarė Domui, tačiau abu pasitarę nutarė sugrįžti prie tvenkinio rudenį ir pažiūrėti, kaip laikosi vėžlys.

                  Diena buvo turininga. Pirmiausia todėl, kad tikslas įgyvendintas. Malkų žiemai paruošta. Domas patyrė daug įspūdžių, sutiko įdomių miško gyventojų ir pasigrožėjo gražia gamta.

Autorius: „Nykštukų“ gr. vaikai.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Aretas.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Augustė.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Danielius.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Deimantė.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Emilija.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Gustas.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Gustė.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Ieva.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Dviveidžio istorija

   Pajūryje gulėjo mažas akmenėlis, skalaujamas jūros bangų. Jis buvo labai vienišas. Vieną rytą į pajūrį atėjo du vaikai – Danielius ir Gabrielė. Akmenukas atrodo net stryktelėjo iš džiaugsmo, taip norėjo, kad jį kažkas pastebėtų ir pakeltų. 

Jie nusprendė akmenuką pasiimti su savimi. Grįžę namo Danielius ir Gabrielė dar ilgai žiūrėjo į akmenuką ir nusprendė pavadinti jį Jūros Dviveidžiu... 

Autorius: Jokūbas.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Jonas.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Liepa T.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Liepa Ž.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Išgelbėti akmenukai 

Mano akmenukų istorija prasidėjo, kai atsikraustėme su šeima į naujus namus. Įvažiavimas į namus buvo nesutvarkytas, klimpo kojos ir buvo daug “tešlų”. 

Nusprendėme gelbėti savo batus nuo purvo. Mama užsakė, kad atvežtų  daug, daug akmenukų. Kadangi jų buvo tiek daug, jie visi kartu atrodė kaip pupelės. Su akmenukais žaidė visos gatvės vaikai. Buvo ir smagu, ir  švarios kojos.  

Vieną dieną mama pasakė, kad akmenukų nebeliks. Pasidarė labai gaila, nes akmenukai turėjo atsidurti po žeme. Tik staiga išgirdau, kaip tėtis su mama kalbasi apie akmenukus, kad ir jiems gaila tokių gražių akmenukų,  todėl nusprendė padekoruoti vietą, esančią aplink tujas. Aš ir mano draugai padėjome tėvams “semti” ir pervežti akmenukus į kitą vietą. Taip buvo išgelbėti akmenukai, tarp kurių buvau ir aš - Margis. Mes visi iki šiol draugiškai gyvename po tujomis. 

Autorius: Lukas.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Maja.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Martynas.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Milana.

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Nida.

      Akmenukas Taškis

       Akmenukas Taškis gyveno jūros dugne. Vieną vėjuotą dieną akmenukas buvo išmestas į krantą. Jį apniko liūdesys. Taškis apsidairė ir pamatė, kad aplink taip pat daug akmenukų, išridentų į krantą. Visi tarpusavyje glaustėsi, šnekučiavosi, džiaugėsi bangų purslais. Taškis taip pat panoro susirasti draugą, bet spalvotieji akmenėliai šalinosi Taškio dėmelių ir nenorejo su juo bendrauti. Akmenėlis jautėsi vienišas.

Kitą rytą į paplūdimį atvažiavo mergaitė Nida. Ji labai džiaugėsi matydama daug dailių akmenukų. Mergaitė biogiojo, šokinėjo tarp akmenėlių ir staiga pargriuvo, užkliuvo už bangų išmestos   šakos. Mergaitės akys nukrypo prie Taškio ir jų žvilgsniai susidūrė.

     - Oi, koks gražus! - sušuko mergaitė ir pagriebė akmenėlį. Mažos rankutės glostė, šildė Taškį. Akmenukas pralinksmėjo. Greitai Taškis nuslinko į Nidutės kišenę ir vėliau apsigyveno ant mergaitės žaislų lentynos. Ten jį kalbino visos lėlės, meškiai ir kiti žaislai. Pagaliau akmenėlis susirado draugus.

Guferis ir Gėlius

Kartą labai seniai gyveno toks akmenukas, kurio vardas buvo Gėlius. Jis išsiruošė į kelionę. Gėliui atrodė, kad jis ėjo visus šimtą metų. Ėjo jis ėjo, kol sutiko kitą akmenuką – Guferį. 

- Ei, kuo tu vardu?

- Mano vardas Guferis. 

- Gal nori būti mano draugu?

- Taip, noriu. 

Ėjo jie, kol pasiekė jūros galą. Ten buvo sala. Jie pamatė, kad ten kažkas gyvena. Kas? Krabas. Jis nunešė akmenukus į savo urvą, nes jam labai patiko blizgučiai. Akmenukai paklausė, kodėl juos čia atnešė.

- Noriu su jumis susidraugauti, - atsakė krabas.

- Gerai, bet daugiau taip nedaryk, - paprašė akmenukai. 

Draugai patraukė salos galo link. 

Pedagogas: Nelita Gedminienė.

Autorius: Urtė.