Pedagogas: Nerija Piliukaitienė.

                                                                           Debesėlis

    Kartą ėjau   miško takeliu. Buvo labai gražus dangus. Žvalgiausi, gėrėjausi ir pamačiau krentantį debesį. Jis skriejo greičiau už krentančią žvaigždę! Jeigu tai būtų žvaigždė, net nespėtumėte sugalvoti noro. Debesis akimirksniu bumptelėjo ant žemės ir suakmenėjo. Staiga   kažkas ištarė:

   Aš apsižvalgiau. Lyg ir nieko nebuvo. Po kelių sekundžių dar  kartą išgirdau tą patį balsą.

  Aplinkui nieko nebuvo.

   Mudu susipažinome ir tapome geriausiais draugais. Aš jį nešioju savo kišenėje. Draugas visada su manimi.

Autorius: Ariana.

Pedagogas: Nerija Piliukaitienė.

                                                              Akmeninis Vėžliukas

         Vieną dieną iš kiaušinėlio išsirito vėžliukas. Jis apsižvalgė.   

     Vėžliukas nuropojo prie vandens. Jame pamatė savo atvaizdą.

       Gyvūnėlis sugalvojo padaryti ... save. Jis taip nudžiugo, kad rado ne paprastų, o žalių akmenėlių. Rado dumblo ir visų kitų reikiamų   priemonių. Po kiek laiko darbas buvo pabaigtas.

       Praėjo metai. Vėžliukui reikėjo išplaukti į platų vandenyną. Darbelis pasiliko stovėti ant smėlio.

    Vieną dieną  Akmeninis Vėžliukas  išsiardė nuo stiprios bangos. Pakrante vaikščiojo mergaitė, kuri atvyko atostogauti prie vandenyno. Ji ir rado vėžliuko daleles. Jas parsinešė namo ir suklijavo. 

       Dabar  Akmeninis Vėžliukas  išdidžiai stovi lentynoje. Taip, jūs gerai supratote, tos mergaitės kambary!

Autorius: Emilija.

Pedagogas: Nerija Piliukaitienė.

                                                                       Nykštuko kepurėlė

   Kartą gyveno nykštukas Šaltukas. Jis turėjo kepurėlę ir ją labai mylėjo. Išėjo Šaltukas uogauti. Rinko uogeles, dėjo jas krepšelin  ir patenkintas gausiu derliumi sugrįžo į savo mažąjį namuką. Apsižvalgė, apsičiupinėjo galvą ir suprato, kad miškelyje pametė savo mėgstamiausią kepurėlę. Jis labai nuliūdo. Apsirengė ir išėjo atgal ieškoti kepuraitės. Eidamas miško takeliu sutiko mešką ir klausia:

       Dar ilgai ir laimingai  savo mažulyčiame  namelyje gyveno nykštukas Šaltukas. Bet atėjo diena ir jis iškeliavo į dangų. Likusi jo kepurėlė niekur nedingo, tik pavirto akmenėliu...

Autorius: Greta.

                                                                    Akmenuko istorija

  Vieną kartą didelis būrys skruzdėlių atrideno akmenuką į pievą. Visi jos gyventojai – skruzdėlytės, vabaliukai ir kirmėlytės ateidavo pasėdėti ant akmenėlio.

   Bet vieną dieną iš dangaus nusileido mažas, žalias drakoniukas. Pamatęs akmenėlį tarė:

  Kando kando, norėjo perkąsti, bet nulūžo jam dantis.

  Taip ir liko akmenėlis gulėti ant pievos. Įskilęs ir nelaimingas... 

Pedagogas: Nerija Piliukaitienė.

Autorius: Limina.

Pedagogas: Nerija Piliukaitienė.

                                                          Sūrio istorija

    Vieną saulėtą dieną pelytė Liucė rado sūrio gabalėlį.

-    Oho koks didelis ! Reikia parodyti Lulai ! – sušuko pilkutė. 

   Sunkiai nešė Liucė skanėstą  draugei. Ją pamatė vanagas. Šis tik capt pilkutę už kojų ir abu pakilo į dangų. Sūrio gabalėlis taip ir liko gulėti netoli takelio.

    Kartą  mergaitė Izabelė išėjo pasivaikščioti į parką. Ji rado  akmenuką, kuris buvo labai panašus į sūrio gabalėlį. Pakėlė jį, apžiūrėjo ir parsinešusi pasidėjo ant lentynos. Mama pasidžiaugė akmenėliu ir pajuokavo :

-    Koks jis panašus į pelėsinio sūrio gabalėlį! Taip ir noriu paragauti.

     Jos taip ir nesužinojo tikrosios akmenėlio – sūrio  istorijos... 

Autorius: Kamilė.

                                        Lava

   Vieną vasarą su šeima lankiausi Ispanijoje. Pajūryje radau fantastišką juodą akmenuką. Mama pašnibždėjo, kad jis atriedėjo iš ugnikalnio. Įsidėjau į kuprinę ir parsivežiau  juoduką namo.

    Kartą prisėdau ant lovos, paglosčiau akmenuką  ir pagyriau:

 Lava neprieštaravo. Nuo tos akimirkos nešioju jį savo kišenėje. Mudu labai susidraugavome!

Pedagogas: Nerija Piliukaitienė.

Autorius: Eglė.

Nematoma nykštukų kepurė

Vieną kartą ant didelio didelio kalno gyveno keturi nykštukai: Tuk Tukas, Tak Takas, Tok Tokas ir Tik Tikas. Jie buvo ne paprasti nykštukai, o kalėdiniai. Kiekvienais metais jie vaikams suruošdavo dovanėles ir jas išvežiodavo savo šauniu ir greitu elniuku. Nykštukai labai mylėjo savo elniuką, jį lepino, su juo žaisdavo, jam skaitydavo pasakas, maitindavo žolyte, šieneliu, o kartais ir kalėdinių meduolių duodavo, kai kepdavo prieš Kalėdas... 

Artėjo Kalėdos. Nykštukai smarkiai ruošė dovanėles. Būtų buvę viskas labai gerai, bet... Bet apie elniuką sužinojo piktoji ragana Lalaila, kuri gyveno tankiame miške, kuris augo prie nykštukų kalno. Lalaila buvo labai pikta ir žiauri ragana, ji niekada nemėgo Kalėdų, nemėgo papuoštų eglučių, nemėgo kalėdinių meduolių, kalėdinių dainų... Visko visko, kas buvo apie Kalėdas. Ir ji sugalvojo sugadinti šventę visiems pasaulio vaikas. Viena pati sau pagalvojo: „Aš paimsiu ir pagrobsiu tą nykštukų elniuką. Ir nebus kam išvežioti kalėdinių dovanų. Vaikai negaus dovanų per Kalėdas verks, o aš būsiu pati laimingiausia, kai pamatysiu, kad visi verkia ir verkia.“

Lalaila, kaip sugalvojo, taip ir padarė. Vieną naktį, kai nykštukai užmigo, nes buvo labai pavargę, ji atšliaužė prie nykštukų namuko, tyliai pradarė duris, pagrobė elniuką ir greitai nulėkė į savo seną seną trobelę. Elniukas net nespėjo pašaukti pagalbos. O kaip jis išsigando, kai atsibudo raganos trobelėje. O ragana vaikščiojo pasišiaušus ir labai negražiai juokėsi iš elniuko. Sakė, kad jis bus labai skanus patiekalas jos vakarienei.

Nykštukai atsibudo ir nerado savo elniuko. Jie labai nusiminė ir išsigando. Galvojo, kaip dabar bus, vaikai negaus dovanų, o ir gaila elniuko, kuris buvo jų tikras draugas. Tada vyriausias nykštukas Tak Takas sako:  

     Visi nykštukai išsiruošė į kelią. Pasiėmė stebuklingą kepurę ir išėjo. Ėjo ėjo ir priėjo labai baisią raganos trobelę. Nykštukai išgirdo, kad verkia viduje jų elniukas. Jie labai susijaudino, nes ragana galėjo nuskriausti jų elniuką. Greitai pats drąsiausias nykštukas Tok Tokas užsidėjo kepurę ir pasidarė nematomas. Kai buvo nematomas, įėjo į trobelę ir pradėjo gąsdinti raganą. Jis išvertė raganos vandenį ant grindų, išpylė miltus, pupas... Ragana pagalvojo, kad jos trobelėje gyvena vaiduoklis, išsigando ir išbėgo išsigandusi į mišką ir ten pasiklydo.

       Tada nykštukas nusiėmė kepurę, pasidarė matomas, išlaisvino elniuką ir išvedė iš raganos trobelės. Visi laimingi ir linksmi grįžo namo. Kai grįžo, buvo jau naktis ir švietė žvaigždės. Visi buvo labai pavargę ir nuėjo miegoti. Dabar užsirakino duris, kad vėl kokia ragana neįeitų. Stebuklingą kepurę įdėjo į spintą, kad ji ten būtų saugi. 

Kitą dieną nykštukai sukrovė visas dovanas ir išvežiojo visiems pasaulio vaikams. Jau buvo Kalėdos. Vaikai buvo labai laimingi ir juokėsi, o nykštukai labai džiaugėsi, kad vaikai laimingi. Vaikai nykštukų tik nematė, nes jie visi buvo po stebuklinga kepure ir buvo nematomi. O ragana ir toliau išsigandusi lakstė miške.

Ir aš gavau nykštukų dovaną... Kokią? Taigi nepatikėsite. Stebuklinga kepurytė įkrito man tiesiai į rankas. Ir aš galėsiu būti nematoma, kai norėsiu.

Pedagogas: Vaida Adomavičienė.

                                                                                            NYKŠTUKO KEPURĖ

            Kartą viename Kretingos miesto darželyje „Ąžuoliukas“ valgė, šėlo, miegojo, mokėsi, dainavo, šoko, piešė, kirpo, lipdė, braižė, sportavo, vaidino, kūrė, tvarkėsi, rengėsi, prausėsi ir žaidė vaikai.

           Šis darželis nors ir daug metų turėjo, bet jo sienos vis dar švara kvepėjo, šviesa, ne šviesa, o šviesios grupių sienos džiugino kiekvieno akį.

          Kas rytą į grupes subėgdavo, ateidavo, atriedėdavo, atšokinėdavo mažieji ir didieji draugai. O kai kuriuos atnešdavo mamos ir tėčiai, bet pasitaikydavo ir tokių, kuriuos atlydėdavo ar išlydėdavo močiutės ir seneliai ar net krikšto tėčiai ir tetos grįžę iš tolimos Airijos ar šaltos Norvegijos. O jeigu  ateidavo pusseserės ir pusbroliai, tai nuotaika pakildavo net iki dangaus.

         Visiems čia būtų buvę smagu ir gera, jei ne tas penktadienio vakaras... Kai visi vaikai išsiskirstė į savo namus, laukdami penktadienio filmo ir „penktadieninių“ vaišių: traškučių „Estrella“, gėrimo „Coca cola“, įvairiausių šokoladinių, vanilinių batonėlių, gal net ledų ir pan. Grupės liko tuščios... O gal ne tiek tuščios, kiek jose tapo labai ramu ir tylu.

           Pirmame darželio „Ąžuoliukas“ aukšte buvo įsikūrusi priešmokyklinukų grupė „Nykštukai“. Ši grupė buvo pati naujausia, pati turtingiausia ir šioje grupėje dienas leido patys didžiausi vaikai, kuriuos visi vadino NYKŠTUKAIS. Tikrai  jie buvo ne tie netvarkos nykštukai. Priešingai, šie vaikai visada tvarkingai susidėdavo savo priemones, surūšiuodavo kaladėles, sutvarkydavo mašinėles, susodindavo tvarkingai lėlytes.

         Bet šį penktadienį įvyko neeilinis dalykas. Vaikai, tvarkydami savo žaisliukus, nepastebėjo, kaip į tinkamą vietą nepadėjo raudonojo medžiaginio nykštuko. Šis liko gulėti prie laukinių durų. Visi suprantame, kiek galima gulėti, juk ir nykštukui pradėjo šonai gelti ir jis sugalvojo pajudėti. Bet vos tik atsistojo, labai išsigando, nes nežinojo, į kurią pusę jam žengti žingsnį. Jis buvo girdėjęs apie KAIRĘ ir DEŠINĘ. Bet nelabai suvokė, kuri kryptis ir ką reiškia. Tad sugalvojo žengti tiesiai. Tiesiai pro duris. Gal viskas būtų buvę gerai, jeigu durys būtų buvusios tuo metu atrakintos ir atsidariusios. Bet kur tau... Jas užrakino auklėtoja Neringa, kuri paskutinė išskuodė penktadienio vakarą namo.

       Nykštukas atsitrenkęs į duris labai nuliūdo. Taip jis liūdėjo visą šeštadienio dieną, net sekmadienį iki pietų. Jis matė gatve praeinančius suaugusiuosius, kurie paskendę savo reikaluose vieni ir po kelis lingavo mažas galveles, vos panešdami didelius maišus, ant kurių buvo užrašai „MAXIMA“, „NORFA“ ar „IKI“.  Matė, kaip vaikai su savo broliukais  ir sesutėmis linksmai pasispirdami, mindami įvairią transporto priemonę nusuko į parko pusę. Tik nykštukas negalėjo pajudėti.

      Staiga jo žvilgsnį patraukė keistas daiktas ant žemės. Jis suprato, kad šis daiktas labai panašus į trikampį, nes kažkada girdėjo, kaip berniukai tarpusavyje kalbėjo apie trikampius, kai statė garažą ir bandė uždėti trikampinį stogą. Dar prisiminė, kaip mergaitės ieškojo vienodų spalvų figūrų ir jos geriausiai žinojo ir pavadino tik šią figūrą – trikampį.

     Nykštukas stebėjo ir stebėjo paslaptingąjį daiktą ant žemės, prie pat grupės įėjimo ir staiga suvokė, kad ant jo galvos nebėra nykštuko kepurės. Bet jos tikrai ir nebuvo, nes ji kartu su lėlės Anos rūbeliais gražiai gulėjo rūbų dėžėje.

   Taip nykštukas sielvartaudamas, liūdnas, susimąstęs sulaukė ankstaus pirmadienio ryto. Šis rytas buvo neeilinis. Toks gražus, šiltas, šviesus. Saulė nuo ankstaus ryto džiugino savo kerinčia šypsena ir ištiesusi savo švelnųjį spindulėlį atlydėjo kiekvieną vaiką į darželį. Tą rytą pirmasis pasirodė šešiametis Martynas. Vos tik priėjo prie lauko durų, pamatė keistą daiktą ant žemės. Taip, ten buvo tas pats keistas daiktas, kurio forma priminė trikampį. Berniukas pakėlė, apžiūrėjo ir suspaudęs rankoje įsinešė į savo grupę. Tuo metu ant suoliuko jau pasodintas sėdėjo raudonasis medžiaginis nykštukas, kuris buvo nuleidęs galvą ir nesugebėjo pakelti savo liūdnų akių. Berniukas Martynas pastebėjo, kad šis žaisliukas kažkoks keistas, kad jo galvelė pakrypusi į kairę pusę.

     Nuo tos dienos visi darželio „Ąžuoliukas“ vaikai kieme ieško mažųjų draugų nykštukų, ne kiek nykštukų, kiek jų gražių, trikampinių kepurėlių. Kieme jos ir sušlampa ir sulyja, bet visada džiugina tiek priešmokyklinės grupės „Nykštukai“ vaikus, jų auklėtojas, šeimininkutę, tiek mažesniuosius darželio draugus, o svarbiausia -  tai daugiausia džiaugsmo suteikia žaisliniam nykštukui.

      Paieškokite ir jūs savo kieme nykštukų kepurėlių. O gal ir jūsų darželio vaikus jie aplanko.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Daniela.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Dominykas Varnas.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Dominykas Valiukonis.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Dovydas.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Emilija K.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Emilija L.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Eva.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Ieva.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Jurgis.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Kiril.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Marijan.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Milena.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Robert.