Dėkojame visiems dalyvavusiems Šiaulių miesto lopšelio darželio ,,Trys nykštukai‘‘ respublikiniame kalbos ir meninės raiškos projekte ,,Skaitau, ieškau, kuriu“. Labai smagu, kad projekte dalyvavo net 188 dalyviai iš įvairių Lietuvos vaikų ugdymo įstaigų. Džiaugiamės, kad į projektą aktyviai įsijungė ir pradinio ugdymo mokinukai su savo nuostabia kūryba. Visiems linkime ir toliau nesustoti skaityti knygas, diskutuoti, piešti ir bandyti kurti savo kūrybos knygeles. Sėkmės! Ir dėkojame rašytojui Aidui Jurašiui už nuostabią knygą ,,Akmenukų pasakos”, kuri mus įkvėpė kūrybingam projektui.

Projekto komanda

Preview audio:

storyj.mp/ad5ekkad5wub

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Sandra.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Smiltė.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Sofija.

Pedagogas: Olga Lukjanova.

Autorius: Tėja.

Gintarėlis-papūga

Namie, mamos skrynutėje gulėjo gintarėlis, panašus į papūgą. Aš paėmiau jį ir nunešiau į mišką, kur jo laukė kiti draugai-papūgos. Visi draugai pritūpė ant didelės eglės šakelės ir pradėjo dainuoti apie meilę saulei bei laimę.

Pedagogas: Olga Rodina.

Autorius:Varvara.

Pedagogas: Rama Čepkauskaitė.

Kalnas

Darželyje mes turime akvariumą. Jame yra daug didelių ir mažų, spalvotų žuvyčių. Akvariumo pati mažiausia žuvytė yra labai baikšti. Kad žuvytė būtų saugi mes jai parnešėme akmenį, kuris panašus į kalną. Kai mūsų žuvytė jaučia pavojų, ji plaukia slėptis už kalno. Dabar mes visada žinome, kur galim surasti savo žuvytę.

Autorius: „Papartėlių“ gr. vaikai.

Pedagogas: Rama Čepkauskaitė.

Draugystės širdelė

Vasarą man patinka važiuoti pas močiutę. Ji gyvena prie ežero. Aš kasdien einu maudytis ir žaisti su draugais. Šią vasarą pas močiutę aš susirgau ir kelias dienas negalėjau susitikti su draugais. Jie atėjo mane aplankyti ir atnešė širdelę, kurią rado ant ežero kranto. Aš buvau laimingas, kad draugai mane nepamiršo, o širdelė padėjo greičiau pasveikti. Dabar kai man liūdna, aš pasiimu širdelę ir prisimenu draugus.

Autorius: „Papartėlių“ gr. vaikai.

Pedagogas: Rasa Blikertienė.

Autorius: Rusnė.

Pedagogas: Rasuolė Juškienė.

Akmenuko Grifo istorija

Vieną kartą akmenukas Grifas gyveno jūros dugne...Jis buvo labai laimingas, savimi patenkintas akmenukas.

Atėjo tokia diena, kai jūra jį atplukdė į krantą iš jūros gelmių..Akmenukas Grifas pasistatė smėlyje gultą ir pasidėjo šalia skėtį nuo saulės. Jis smagiai sau gulėjo, deginosi, mėgavosi jūra, saule, šiluma..Klausėsi kaip ošia bangos..

Netikėtai didelis paukštis atskrido ir jį pačiupo. Nuskraidino pas savo mažus paukščiukus vaikučius, kurie pradėjo žaisti su tuo mielu akmenuku ir netyčia bumt! Numetė jį po sena pušimi.

Akmenukas vis tiek liko laimingas, nes jis visada mokėjo džiaugtis gyvenimu ir būti laimingu..

Tegul ši istorija pamoko visus – mokėkime džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, atleisti kitiems, net jei ne visada viskas klostosi taip, kaip tu nori..

Autorius: Auksuolė.

Pedagogas: Rasuolė Juškienė.

Autorius: Miglė.

Pedagogas: Rasuolė Juškienė.

Autorius: Sofija.

Pedagogas: Regina Kulienė.

Autorius: Vakarė.

Pedagogas: Renata Dirmantienė.

SAULĖS PYKČIO AKMENUKAI

Kartą gyveno šeima: mama, tėtis, dvi sesutės, broliukas ir katinas. Tėtis mažai būdavo namuose - toks jo darbas buvo. "Būti ne namuose" - galvodavo vidurinioji dukrelė. Mamytė dirbdavo darbą, kurio pavadinimus mergaitė, vardu Saulė, girdėdavo tokius "Palauk truputį" ,"Už vienos minutės", "Kai tik atsilaisvinsiu".... "Kokie keisti darbai" - dažnai pagalvodavo mergaitė. Sesė vis kažką dirbdavo prie lapų, knygų, kompiuterio. Broliukas darydavo tokius darbus, kad mergaitei nelabai išeina papasakoti. Na, o katinas tai pradingdavo iš namų, tai atsirasdavo. Bet jo niekada nebūdavo tada, kada mergaitei reikėdavo. Tiesą sakant, Saulei atrodė, kad ji niekam nerūpi. Visi kažkur skuba, užsiėmę. Niekas nemato jos gražių piešinių. Kartą mamytė pagyrė, bet iš tiesų juk piešinys buvo negražus. Nupieštos mamos galva buvo didžiulė, akys kreivos, plaukučiai visai ne tokie kaip mamos... O ir suknelė ne marga. Mama nepastebėjo... Ji nieko nemato! Saulė taip supyko ir suplėšė piešinį. Visi sužiuro į mergaitę. Net katinas uodegą pastatė.

- Tu visada rodai ožius! - šaukė sesė.

- Ko gero, laikas miegoti... - tarė tėtis.

- Tu neturi širdies!.. Arba pas tave širdyje gyvena pykčio akmenėliai..- atsiduso neviltingai mama. Katinas pabruko uodegą ir nutipeno į kitą kambarį. Mažasis broliukas plojo katutes. "Ir visada taip"-galvojo Saulė. Šį kartą ji pajuto širdelėj kažkokį sunkumą. Gal iš tiesų ten jau ne širdis, o pykčio akmenukai...

Mergaitė pasiėmė kuprinę, susidėjo svarbiausius daiktus - knygutę, gražiausią lėlę ir nusprendė išeiti iš namų niekam nieko nesakius. "Tegul verkia, tegul ieško ir pyksta" - mintyse širdo pykčio akmenukų nešiotoja... Netoli mergaitė nuėjo. Ją kaimelio gale užkalbino senolė, kuri tvarkė gėlių darželį. Tiesą sakant, Saulė sustojusi gėrėjosi gėlių žiedų margumu, įvairaus dydžio akmenukais, kurie įmantriai buvo išdėlioti tarp gėlių. Žodis po žodžio ir mergaitė papasakojo savo nuoskaudas: kad jos niekas nemyli, kad ji niekam nerūpi. Niekas su ja nežaidžia, jos nesiklauso, visi kažkur skuba, užsiėmę.

- Jie visi nieko nemato. Tik žino, kad aš neturiu širdies. O kaip noriu kartu pažaisti jie nežino-užbaigė mergaitė spardydama naujutėlaičio batelio nosimi žemę.

- Kartais suaugę pamiršta, kad jie irgi buvo vaikai - atsiduso močiutė. Senolė papasakojo, kad jos šeimoje buvo trylika asmenų. Tai mama, tėtis, ji, 5 seserys ir dar 5 broliai. Kiekvienas šeimos narys turėjo savo pareigas, darbus atlikti. O tik vėliau, pavalgius, pasimeldus jei dar būdavo jėgų, eidavo žaisti mediniais tėvelio išdrožtais žaislais. Tėvai daug ir sunkiai dirbdavo. Kartais vaikai tėvus pamatydavo tik per vakaro maldą, prieš miegą. Ji prisimena, kaip knyga namuose buvo tarsi švenčiausias daiktas. Nevalia buvo liesti nešvariomis rankomis Vyresni broliai ir seserys eidavo į mokyklą, dalindavosi knyga...

- Sunkūs buvo laikai - atsiduso senolė ir nusišypsojo.

Saulei pasirodė keista, kad močiutė šypsosi. Tarsi atspėdama ko klaus mergaitė, senolė prabilo toliau:

- Kokį norėsi matyti pasaulį, toks ir bus. O žiūrėk ką tu čia išspyrei batuko galiuku? Kokie gražūs tavo bateliai! Kai aš buvau maža mergaitė, tokių neturėjau! Mergaitė patenkinta parodė ir kuprinę, ir kas joje. Papasakojo, kad namuose yra dar ir toks žaidimas, ir tokia dėlionė, ir lėlių šeima. O knygų kiek! Daugiausia pasakų. Nes mamytė arba tėvelis visada skaito prieš miegą pasakas.

- Na va, matai... O aš užaugau kaip ir be pasakų... Anksti netekau tėvelių... Kokia laimė, kad tu gali klausytis tėvelių sekamų pasakų!

Mergaitė susimąstė, suspaudė širdelę... Tačiau tai jau ne pykčio toks suspaudimas... Kitoks jausmas. Saulė nuleido galvą ,ašaros pradėjo riedėti skruostais ir nukrito ant bateliu iškapstyto akmenėlio. Akmenėlis pasirodė įdomus, toks nugludintas, sujungtas iš trijų akmenėlių į vieną. Saulė nustėro.

- Aš neturiu širdies! Tai pykčio akmenėliai! Aš nieko nebeturiu širdyje - šaukė mažoji. Senolė pasilenkė, pakėlė akmenuką, apžiūrėjo ir tarė:

- O jis man panašus į širdelę...

- Gal tikrai? - sudvejojo mergaitė.

- Kokį pasaulį norėsi matyti, toks ir bus, gi sakiau.

- Gal jie iškrito iš manęs?

- Gal...

- Ką dabar daryti? - susimąstė Saulė. Ir jei iškrito iš manęs pykčio akmenėliai, vadinasi, aš turiu širdelę, o jie, šitie akmenėliai, panašūs į širdelę, tai aš turiu daug meilės savo širdelėje!..

- Ir tos meilės labai reikia tavo šeimai - užbaigė senolė.

Mergaitė susirinko daiktus, net neatsisveikindama, tik kiek pabėgėjus, pamojavo močiutei ir parstriksėjo namo. Namuose jos kaip ir niekas nepasigedo... Tačiau Saulė nepyko. Juk jos širdelėje gyveno meilė. Ji padėjo sesei sutvarkyti kambarį, pažaidė su broliuku, tiesiog prisiglaudė prie mamos, su tėčiu pašnekėjo apie tai, iš kur atsirado žemėje akmenys. Sutapimas ar ne bet nuo tos dienos Saulės akimis žiūrint ir jos širdimi jaučiant - pasaulis pasidarė gražesnis.

Atėjo vasarą, sesė vis dažniau išeidavo į kiemą ,pasisupdavo jos abi ant sūpynių, broliukas paaugo, išmoko naujų žaidimų, tapo smagu žaisti visiems trims. Mama dažniau šypsojosi, vis rečiau girdėjosi žodžiai "palauk, kitą kartą, vėliau...". Tėtis pasiėmė atostogas ir pranešė, kad visi vyks prie Baltijos jūros atostogauti. Saulė pasiėmė savo rastą akmenuką. Ji įmes į jūrą - gal kokia mergaitė ar berniukas kitam jūros krante ieško meilės. Bangos nuneš tam, kam labai reikia.