Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Baltų kriauklelių karoliai

      Seniai seniai, neatmenamais laikais, ant jūros kranto, stovėjo pilis. Toje pilyje gyveno karalius ir karalienė. Pilies žmonės juos labai mylėjo ir gerbė, bet jie buvo vieniši, nes neturėjo vaikų. Bet kartą...

          Kartą į jų pilį užklydo žiniuonė, kuri jiems pasakė kaip susilaukti vaikų. Žiniuonė sakė: - kai stos pilnatis, karalienė turi nueiti prie jūros ir susirasti pačią gražiausią baltą kriauklelę, parsinešti ją namo ir įdėti ją į kūdikio lopšį. O per sekančią pilnatį pažiūrėti į jį. Ten jie turėtų pamatyti kas yra lopšyje vietoje kriauklelės. Karalius ir karalienė taip ir padarė. Kai stojo kita pilnatis jie nubėgo prie lopšio ir pamatė, kad jame guli nuostabaus grožio mergaitė su baltų kriauklelių karoliais ant kaklo. Karaliaus ir karalienės džiaugsmui nebuvo ribų, nes išsipildė jų didžiausia svajonė. Žiniuonę jie už tai apdovanojo ir paprašė jos, kad šioji liktų gyventi pilyje.

      Bėgo metai, princesė užaugo ir tapo nuostabiai graži. Žmonės pasakoja, kad dar ir šiandien, prie jūros, per pilnatį gali pamatyti vaikštančią nuostabaus grožio mergaitę su baltų kriauklelių karoliais ant kaklo ir ieškančią baltų kriauklelių.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Putpelės kiaušinis

                      Viename kaime, už penkių upių ir trijų ežerų gyveno senelis ir senelė. Jie augino visą pulką vištelių. Kartą senukas sako senutei: - važiuojam į turgų reikia naujų vištelių.

Kaip tarė taip padarė, susiruošė abu į turgų. Iš vieno pirklio jie nupirko šešias, naujas, margas višteles. Tik grįžę namo jie pastebėjo, kad viena vištelė ne tokia kaip visos. Ji – mažutė, visa pilka ir dar taškuota. Senukai ėmė ją stebėti. Kai vištelės apsiprato su naujais namais ir ėmė dėti kiaušinius, pamatę padėtą mažosios vištelės kiaušinį jie rimtai susirūpino. Senukai pamanė, kad ji serga. Jos dedami kiaušiniai buvo visai mažiukai, beveik nykščio didumo, taškuoti ir apskritai – panašūs į margus akmenukus.

Senukai neišmanė ką su ja daryti. Kartą, per jų kaimą važiavo vištų pardavėjai. Senukai čiupo mažąją vištelę ir nunešė parodyti ją pirkliams, nes jiems patiems buvo neaišku ką su ja daryti. Pirkliai apžiūrėjo vištelę ir senukams pasakė, kad jie nusipirko putpelę, todėl jos kiaušiniai maži ir taškuoti, ir panašūs į akmenukus.

Autorius: Adomas.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Nykštukas Tukas

     Seniai seniai gyveno nykštukas vardu Tukas. Nuo vaikystės jis turėjo vieną didelę kojos pėdą. Dėl to jis buvo labai nelaimingas, nes niekas nenorėjo su juo draugauti. 

     Vieną kartą nykštukas Tukas išėjo į mišką. Staiga išgirdo, kad kažkas šaukiasi pagalbos. Pasirodo, jog zuikio sūnelis įkrito į duobę ir niekaip negali išlipti. Nykštukas Tukas atskubėjo jam padėti. Jis padavė savo didelę pėdą mažąjam zuikučiui, kad šis užsikabinęs už jos galėtų išlipti. Laimingas zuikelis nušuoliavo pas tėvus. Zuikių šeima buvo labai dėkinga nykštukui Tukui ir pakvietė jį į svečius.

     Tą dieną nykštukas Tukas suprato, kad net būdamas kitoks puikiausiai gali padėti visiems, kurie patenka į bėdą, gali susirasti naujų draugų, o svarbiausia gali būti laimingas.

Autorius: Agnius.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

                                              KIRMĖLIUKAS

     Vieną dieną  aš išėjau pasivaikščioti į sodą. Pievoje sutikau kirmeliuką vardu Kajus ir buružėlę aštuntaškę vardu Maja. Jie buvo geriausi draugai Žemėje. Kirmeliukas buvo įvairiaspalvis, o boružėlė buvo kiek mažiau spalvinga. 

Boružėlė kirmėliuko klausia:                                                               

- Kajau, kodėl tu toks spalvingas?

- Nes aš toks gimiau, - išdidžiai atsako kirmėliukas Kajus. Ir nušliaužė ieškoti maisto. Aš nuėjau paskui juos, paskui atsargiai pasiėmiau kirmeliuką ant rankų ir paklausiau jo dar kartą:

- Kirmėliu, o kiek turi spalvų ant savo nugaros?

Autorius: Akvilė.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Saulė ir Jūra

                      Vasarą visa šeima keliavome prie jūros. Labai laukėme šios kelionės, nes buvome pasiilgę atostogų ir gero laiko drauge.

Vieną vakarą vaikštinėjome paplūdimiu, grožėjomės saulėlydžiu, šokinėjome per bangas ir pamatėme vandenyje nuostabaus grožio akmenukus. Įbridau giliau į šaltoką vandenį ir akmenukus ištraukiau. Parsivežusi į namus ilgai juos tyrinėjau ir negalėjau atsigrožėti. Jie priminė man smagias atostogas, todėl vieną pavadinau Saule, o kitą – Jūra.

Šie akmenukai iki šios dienos puošia mano namus ir primena saulėtą vasarą. Labai laukiu kitų linksmų šeimos atostogų!

Autorius:  Barbora.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Du draugai

Gyvenokartą miške du akmenėliai. Vienas buvo mažas kitas didesnis, jie buvo neišskiriami draugai ir abu svajojo būti panašūs į miško gyventojus. Mažesnis svajojo būti ežiuku, o didesnis į paukštį. Abu kalbėdavosi:

-Kaip man atsibodo gulėti ant žemės, norėčiau pakilti į dangų ir pamatyti kaip ten viršuje. 

O kitas atsakydavo:

Staiga iš už medžių pasirodė grybautojų šeima. Begrybaudami vaikai pamatė tuos du akmenėlius, jie pasiemė juos kartu su savimi. Namuose sugalvojo juos išmarginti su dažais. Taip akmenėlių svajonės išsipildė nors piešinyje.

Autorius:  Benas.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

                                     BOBAUSIS

      Vieną kartą miške gyveno akmuo. Jis labai norėjo būti grybu, nes kasdien matydavo kaip grybautojai rinkdami juos su dideliu džiaugsmu nusilenkdavo prieš kiekvieną grybuką, o tą akmenuką nuo savo kelio nuspirdavo šalin. Jis svajojo būti nenuspirtas, o pakeltas. Aišku ne langui išdaužti, o kad juo kažkas džiaugtųsi ir rodytų kitiems. 

      Ir vieną kartą išaušo tokia diena, kai jį surado berniukas ir šaukia tėčiui:

     -Žiūrėk, tėti, radau grybą! Ir koksai jis didelis ir sunkus! Čia bobausis!

Berniukas labai džiaugėsi, o akmuo dar labiau. Ir nors sakoma, kad akmuo širdies neturi, tą akimirką jo viduje kažkas suspurdėjo.

 Tėtis atėjo pažiūrėti ir sako:

  -Čia ne grybas, sūnau, čia akmuo, mesk jį šalin.

Akmuo išsigando ir nuliūdo, kad vėl bus numestas. Bet berniukas pasiliko akmenuką, nes berniukui jis labai patiko.

Autorius:  Dovydas.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

                                                            Vėžliuko svajonė

     Vieną kartą gyveno akmenukas labai panašus į vėžliuką. Didžiausia jo svajonė buvo tapti tikru vėžliuku. Akmenukas - vėžliukas buvo girdėjęs apie Šventų Kalėdų stebuklą ir geradarį Kalėdų senelį. Ilgai galvojęs, nusprendė žūt būt surasti jį ir paprašyti paversti jį tikru vėžliuku. O nuo ko pradėti ieškoti? Akmenukas apsidairęs netoliese pamatė daug didesnį akmenį ir paklausė:

Pakilus dideliam vėjui, akmenukas ir jo paklausė, kur galėtų rasti Kalėdų senelį.

Akmenukas atsakė:

Akmenukas - vėžliukas nurimo ir pagalvojo – jis įveiks visas kliūtis, kokios tik pasitaikys jo kelyje ir vieną dieną sutikęs Kalėdų senelį, paprašys išpildyti jo svajonę.

Autorius:  Eglė.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

                                        Vėžliukas

     Kartą gyveno vėžliukas, kuris buvo pasiklydęs nuo mamos. Ir štai prasidėjo jo kelionė. Jis plaukiojo ir plaukiojo, kol pamatė kelias žuvis. Vėžliukas atsargiai paklausė, ar jos kartais nematė jo mamos. Žuvys susižvalgė ir pasakė, kad neteko matyti. Vėžliukas nuliūdo, bet vis vien nepasidavė. Jis visur ieškojo savo mamytės. Ir staiga atsitrenkė į jūrų arkliuką, kuris perspėjo vėžliuką, kad jis būtų atsargesnis. Jūrų arkliukas paklausė vėžliuko, kodėl jis toks nusiminęs. Vėžliukas atsakė, kad pasiklydo ir ieško savo mamos. Pasirodo, kad jūrų arkliukas ją matė prie koralo. Vėžliukas padėkojo ir nulėkė, kaip galėdamas greitai greitai. Pamatęs mamą, ją apsikabino ir pasakė, kad visada jos klausys.

Autorius:  Goda.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Mėnuliukas

          Prieš penkis metus mūsų šeima vyko atostogauti į Turkiją. Mums labai patinka praleisti poilsį prie jūros. Tėtis labai mėgsta nardyti, o aš maudytis, braidyti ir rinkti kriauklytes ir gražius akmenukus. 

Turkijos papludimį, kuriame lankėmės, skalauja Viduržemio jūra. Šiame paplūdimyje aš ir radau šį nuostabų akmenėlį. Rastą akmenėlį pavadinau Mėnuliuku, nes jo forma panaši į mėnulį. 

Dabar šis akmuo stovi mano kambaryje ant lentynos ir primena smagias atostogų akimirkas.

Autorius:  Gratas.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Greta.

Dvi planetos

        Kartą Buvo dvi planetos. Jos skraidė taip greitai, kad net liepsnos žaižaravo nuo jų  kaip dvi   ilgos degančios uodegos.

Vieną dieną kažkas kosmose nutiko ir planetos pradėjo keistai suktis. Sukosi, sukosi aplink kaip kokie ,,žaisliniai vilkeliai’’kol galų gale pametė savo kelią ir abi susidūrė. Įvyko didžiulis sprogimas. Kosmose ėmė skraidyti jų liekanos. Sprogimo metu du atskilę gabaliukai nuo skirtingų planetų nulėkė tiesiai į paslaptingą pasaulį, kuriame vaikščiojo keisti dvikojai padarai. Tas pasaulis vadinosi Žemė. Tų planetų gabaliukai atskilę nulėkė tiesiai į jūrą ir nuskendo jos gelmėse.

       Po kelių metų aš atradau tuos paslaptingus akmenukus po didelės audros pajūryje. Jie man pasirodė labai gražūs ir kažkuo ypatingi. Todęl nusprendžiau juos pasilikti sau ir  duoti jiems vardus. Vieną pavadinau Dinozauro kiaušiniu, o kitą Šalta saule. Iki šiol tie akmenukai gyvena mano namuose.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Gustė.

Rožinis akmenukas ir mergaitė

      Parke ant takelio gulėjo rožinis akmenukas. Netoliese žaidė labai graži mergaitė. Mergaitė pastebėjo šį akmenuką, nes jis išsiskyrė iš kitų akmenukų savo labai gražia rožine spalva. Mažylė pakėlė akmenuką nuo žemės ir suspaudė savo šiltoje rankytėje. Ji pavadino akmenuką ,,Rožiniu akmenuku‘‘ ir parsinešė jį namo. Džiaugėsi akmenukas, kad jis jau nebegulės ant takelio, nebebus mindomas kasdien, o guli šiltame mergaitės delniuke. Tai bent pasisekė!

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Karolis.

Draugai akmenėliai

      Kartą jūros dugne gyveno du draugai akmenėliai. Draugų vardai buvo Safyras ir Rubis. Jie buvo liūdni ir nelaimingi. Dugne jiems buvo šalta ir tamsu, kadangi prieš tai draugai akmenėliai gyveno krante. Draugus į dugną įmetė vaikai. Tad jų didžiausia svajonė buvo sugrįžti į krantą. Krante akmenėliams patiko šilti saulutės spinduliai, šiltas smėlis ir bangų šniokštimas. 

      Vieną vakarą jūroje pakilo audra. Stiprios bangos jūros vandenį maišė su dugno smėliu. Galinga banga sugavo draugus ir juos išmetė į krantą. 

      Nurimus audrai, pasirodė saulutė ir jos spinduliai sušildė krante išsibarsčiusius akmenėlius. Tarp jų buvo du laimingi draugai – Rubis ir Safyras.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Kotryna.

Krištolas ir Debesis

      Kartą gyveno du akmenukai. Jų vardai buvo Krištolas ir Debesis. Krištolas buvo kaip stiklo šukė, o Debesis buvo baltas kaip pūkas. Jie abu buvo geriausi draugai. Akmenukai gyveno kalno viršūnėje, bet visada turėjo saugotis, kad nenusiridentų nuo kalno. Kartą kai abu akmenukai žaidė, Krištolas netyčia nugarmėjo žemyn. Debesėlis labai dėl draugo išsigando. Krištolas   negalėjo užlipti atgal į viršų. Tuomet Debesėlis paprašė erelio užkelti draugą aukštyn. Bet šis nesutiko, nes akmenukas buvo gana sunkus. Debesis žinojo, kad negali gyventi be draugo, tai jis užtat nugarmėjo žemyn pas Krištolą. Draugai surado šaltinį ir apsigyveno jo dugne. Taip ir gyveno likusį gyvenimą draugai ilgai ir laimingai. 

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Martynas.

                                           ŽUVĖDRA IR ŽMOGELIUKAS

       Žmogeliukas atvykęs prie jūros, kaitinosi saulėje, klausėsi pušų, bangų ošimo. Paskendęs giliose mintyse stebėjo būrį varnų ir žuvėdrų, kurios snapais kapstinėjo   pajūrio smėlį vis kažko ieškodamos. Pasirodo, kad  jos vis kažką randa. Randa „atliekų maisto“, kurį palieka žmonės, randa polietileninių maišelių su atliekomis. Viską sulesa  žuvėdros, pasisotina. Tik kyla klausimas žmogeliukui, o tada ar jos po tokių vaišių išgyvena? Kiek aplinkui primėtyta plastikinių buteliukų?

Neiškentęs prilekia, bando išvaikyti žuvėdrų pulką, bet viena žuvėdra jam sako:

-  Cha cha – atsirado matai drąsuolis, mūsų daug, o jūs žmonės esate kiaulės, žiūrite tik savo kiemą, kur einat, ten ir dergiate. 

Žmogeliukas susimąsto. Kas bus toliau, jei mes patys nesaugosime savo pajūrio, miškų? Kuo mes grožėsimės, kuo kvėpuosime? Nepraeikime pro šiukšlę, pakelkime. Tik geru pavyzdžiu visi kartu galime sukurti švarią Lietuvą. 

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Nemunas.

Mėnulio ir Širdelės istorija

      Vieną kartą buvo Mėnulis ir Širdelė. Jie buvo geri draugai. Vieną dieną Mėnulis ėjo pasivaikščioti su Širdele po žalią gražų parką. Jie vaikščiojo ir Mėnulis pamatė pilną parką rožių. Jis norėjo keletą paimti ir padovanoti Širdelei. Širdelė labai apsidžiaugė, paskui jis norėjo paklausti jos ar nori arbatos. Jinai atsakė taip ir jie nuėjo. Jie prie arbatos užsisakė sausainių. Kai pavalgė, Širdelė pasakė ačiū ir visa diena praėjo laimingai.  

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Otilija.

                                                                                                    Akmenuko Juodžio istorija

              Vienoje tolimoje šalyje gyveno akmenukas. Jo vardas buvo Juodis.  Gyveno jis mažame  urvelyje. Tupėjo vienas be draugų, nes buvo baisiai piktas. Sėdėjo jis vienas ir iš urvelio išlysti nenorėjo. Akmenukas Juodis buvo labai keistos išvaizdos. Jis buvo ne tik juodas, bet ir labai savo išvaizda panašus į kurmį. Bet vieną dieną akmenukui Juodžiui nutiko keistą istorija.  Gulėjo jis ramiai savo urvelyje, kai staiga išgirdo keistą garsą. Jis suprato, kad jo urvelį kažkas kasa. Ir staiga Juodis pamatė kažką panašaus į mažą šuniuką. Juodis supyko labai, kad kažkas toks mažas ir baltas neduoda jam ramiai gulėti. Sugalvojo Juodis išlysti iš savo urvelio. Kai jis iškyšo savo juodą galvytę, pamatė šalia jo guli labai mažas, baltas kitas akmenukas. Jis tikrai buvo panašus į šuniuką.  - Kuo tu vardu?, paklausė Juodis balto akmenuko. -  Aš Gėris, atsakė akmenukas. -  Ar seniai tu čia gyveni?, - taip, atsakė Gėris. Čia taip gražu. Čia tokia graži, žalia pieva, o joje tiek daug gražių gėlių. Čia giedras dangus ir skaisti saulė. Čia teka upelis. Čia kiekvieną rytą atskrenda paukšteliai ir maloniai čiulba. Ir visi tie paukšteliai yra mano draugai. Aš esu labai laimingas čia gyvendamas, pasakoja baltasis akmenukas Gėris.  - O kodėl tu toks juodas ir piktas ?, paklausė Gėris Juodžio. Ir Juodis nuliūdęs atsakė, kad jo urvelis po žeme ir jis niekada nematė saulės, niekada negirdėjo kaip čiulba paukšteliai ir jis niekada neturėjo draugų.   Gyvenkime abu kartu, staiga sušuko baltasis akmenukas Gėris! Aš busiu tavo geriausias draugas. Mes kartu žiūrėsime į dangų kaip plaukia debesys ir pro juos šypsosi saulė. Jos spinduliai sušildys mus abu. Juodis apsidžiaugė, kad sutiko draugą. Kartu jie klausėsi paukštelių čiulbėjimo, kaip teka upelis ir niekada daugiau Juodis nebegrįžo į savo tamsų urvelį. Kaip smagu turėti draugą ir kartu leisti laiką. Pagalvojo Juodis ir toliau su savo draugu Gėriu linksmai leido laiką.    

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Sofija.

                                Sofijos sapnas

        Sofija ryte prabudusi garsiai šaukia:

- Mama, tu nepatikėsi ką aš sapnavau! 

         Mama suklūsta, - na, ir ką tu sapnavai? 

         Ir Sofija pasakoja, kad sapnavo mergaitę, kuri skrido su balionėliais Ji turėjo tik mažą kuprinę ir kelis balionėlius. Mergaitę vėjas nešė virš medžių, namų stogų, virš miestų. Kilo ir kilo aukštyn į debesis.

         Mama klausosi ir šypsosi. Jai įdomu klausytis.

         O Sofija pasakoja toliau, kaip sapno mergaitė skrido virš debesų miško ir debesų tankmėje akimis ieškojo mažyčio gėlių namelio, kur gyveno jos močiutė. 

- Močiute, močiute, - šaukė ji. 

         Močiutė apsidžiaugė, kai pamatė savo anūkę. Ir labai nenustebo, kad mergaitė pas ją skrido su balionėliais. Mergaitė su močiute vaišinosi arbata ir sausainiais ir šnekučiavosi. Joms buvo labai gera kartu...

         Mama klausėsi savo dukrelės pasakojimo ir žinojo, kad Sofija labai pasiilgo savo mylimos močiutės. O sapno mergaitė su balionėliais žinojo stebuklingą būdą, kaip močiutę aplankyti.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Teja.

                          Varliukas

  Kartą gyveno akmenukas vardu Varliukas. Jis buvo gražiai rudas ir atrodė kaip varlė. Akmenukas labai norėjo turėti šeimą. 

      Pro šalį skrido gandras. Gandras čiupo Varliuką, nes pagalvojo, kad tai varlė, ir nusinešė į lizdą. Gandriukai pasakė mamai, kad čia ne varlė, o akmenukas. Mama, gandriukai ir akmenukas ilgai juokėsi. Tada vaikai mamos paprašė, kad Varliukas pasiliktų lizde. Mama sutiko.

      Visi kartu laimingai gyveno.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Ugnė.

                       ,,VELYKINIS KIAUŠINIS”

     Kartą gyveno akmeninis Kiaušinis. Ir turėjo jis svajonę- tapti Velykiniu kiaušiniu. Savo svajonę laikė paslėpęs giliai giliai kelnių kišenėje ir tik kartais ją išimdavo ir grožėdavosi. 

Jo močiutė Kiaušinienė sakydavo: 

“Jeigu nori, kad tavo svajonė išsipildytų, kiekvieną rytą galvok apie ją ir niekam apie ją nepasakok.”

Išaušo graži, saulėta pavasario diena. Ir Kiaušinis išėjo pasivaikščioti į laukus, grynu oru pakvėpuoti, paukštelių čiulbėjimo paklausyti. Laukuose, praplyšus kelnių kišenei, jis pametė savo svajonę. Dvi dienas ir dvi naktis akmeninis Kiaušinis liūdėjo. O trečią rytą atsitiko stebuklas. Jis pajuto, kad guli ne savo lovoje, bet didelėje lėkštėje ant papuošto stalo. Šalia jo buvo daug velykinių kiaušinių, išmargintų įvairiais raštais, ornamentais ir spalvomis. Bet jis buvo sau pats gražiausias, spalvingiausias. 

Juk stebuklai pildosi, kai tu pats labai labai to nori. Dabar jis ne akmeninis, ne paprastas, bet Velykinis Kiaušinis.

Pedagogas: Rita Baltmiškienė.

Autorius:  Vesta.

Juoduliukas

Kartą gyveno gražuolis akmenukas, tačiau jis buvo juodas, kaip angliukas, todėl jo niekas nepaėmė. Vieną gražią, saulėtą dieną, mergaitė su mama vaikštinėjo po parką ir rinko akmenukus, ji pamatė ir pasiėmė tą gražuolį juodą akmenuką, nes jai jis labai patiko. Mergaitė ilgai žaidė su juodu akmenuku, net jį pavadino Juoduliuku. Niekur su juo nesiskyrė. Ji sugalvojo nusivežti visus surinktus akmenukus prie jūros ir galvodama norus akmenukus sumesti į jūrą. Kai mergaitė važiavo prie jūros,  ji pasiemė visą maišelį akmenukų kartu ir Juoduliuką. Mergaitė su tėvais nuėjo prie jūros. Pasiėmusi savo visus akmenukus, atsistojo vandenyje ir sugalvojusi norus mėtė akmenukus į jūrą, bet Juoduliukas jai labai patiko, todėl ji jo neišmėtė. Ji nenorėjo su Juoduliuku išsiskirti. O parsivežusi namo, iš jo pasigamino nepraprasto grožio kaklo papuošalą, su kuriuo taip ir nebeišsiskyrė. 

Pedagogas: Rūta Malčienė.

Stikliniai akmenukai

Vienas gražuolis akmenukas mokėsi didelėje ir šviesioje mokykloje. Jis turėjo daug

draugų mergaičių ir berniukų. Jie mokėsi raidžių, skaičių, dar skaitė, rašė, piešė ir žaidė

teatre. Buvo labai smagu, nes draugai niekad nesipykdavo, o padėdavo vieni kitiems.

Autorius:  Arina.

Pedagogas: Rūta Laucytė

   Boružėlė

 Kartą gyveno maža Boružėlė, ji buvo labai linksma ir laiminga, nes pievoje tarp gėlių turėjo daug draugų. O geriausi draugai buvo drugeliai. Kiekvieną rytą vos tik danguje patekėdavo saulutė, gėlės išskleisdavo žiedus, pirmieji pasisveikinti su Boružėle atskrisdavo Drugeliai. Boružėlė su Drugeliais linksmai leisdavo laiką, žaisdavo, skraidydavo ir gaudydavo vienas kitą.

Autorius:  Jogilė ir Ugnė.

Pedagogas: Sandra Karčmarinė.

ISTORIJA APIE AKMENĮ „GORILIUKĄ BUPĄ“

    Netoli mano namų, šalia kelio, guli didelis akmuo, kuris man labai panašus į didelės beždžionės – gorilos galvą...

   Tai nutiko seniai,  labai seniai, kai dar nebuvo nei žmonių, nei namų, nei miestų, o aplink augo tik miškai ir tankios girios.  Tuose miškuose  gyveno daug įvairių laukinių gyvūnų, kurie čia karaliavo: gyveno, vaikščiojo, ieškojo maisto, draugavo ir pešdavosi. Tarp tų gyvūnų buvo ir vienas išdykęs beždžioniukas - goriliukas, vardu Bupas. Jis buvo tikras neklaužada, nuolat visus erzindavo, iš visų juokėsi, nuolat pokštaudavo. Vieną kartą, kai visiems Bupo draugams atsibodo tokie jo pokštai, jie sugalvojo pamokyti išdykėlį. Visi maži goriliukai  tais laikais svajodavo labai greit užaugti ir tapti suaugusiais. To labai norėjo ir Bupas. Tad draugai, išgalvoję istoriją, papasakojo Bupui, kad yra - toks pasakojimas,  kurį pasakoja vyresnieji miško gyvūnai, -  toks stebuklingas būdas,  kaip greitai tapti suaugusiuoju!!! Tereikia, atsitūpti pievoje ir nejudant ten sėdėti kelias dienas. Taip nejudant prasėdėjus tas kelias dienas, staiga ir tampi suaugusiuoju! Bet tai padaryti yra labai sunku ir pavojinga, nes daug kas, kas bandė tą padaryti, neiškentę sujudėdavo ir išnykdavo. Goriliukas Bupas buvo labai užsispyręs ir kantrus beždžioniukas, tad nusprendė būtinai tą padaryti ir pralenkti visus draugus taip greitai užaugdamas. Jis atsitūpė didelėje pievoje ir sėdėjo nejudėdamas taip ilgai, kol pavirto akmeniu, kuris ir dabar yra šalia kelio, netoli mano namų.

Autorius:  Rusnė.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Sėkmės akmenėlis

Vieną gražią dieną kieme vaikščiojau su savo šuniuku. 

Staiga mano šuniukas ėmė kasti duobę. Jis kasė, kasė ir aš priėjęs toje duobėje pamačiau gražų akmenuką. Pakėliau jį, o po juo pamačiau pinigėlį. Aš tą akmenuką ir pinigėlį pasiėmiau ir namuose juos saugiai pasidėjau. 

Įdomu tai, kad nuo to laiko man labai sekasi taupyti pinigėlius.

Autorius:  Adomas.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Tulpės žiedielis

Vasara – pats nuostabiausias metų laikas. Tai braškės, tirpstančios burnoje, vaivorykštė lietui lyjant, vaisiniai ledai ir, žinoma, atostogos.

Aš kiekvienais metais važiuoju atostogauti prie jūros. Ten su šeima turiningai leidžiam laisvalaikį: žaidžiame su kamuoliu, statome smėlio pilis, ieškome kriauklių ir maudomės jūroje. Kartą, eidama  pakrante, stebėjau besileidžiančią horizonte saulę. Jūra buvo rami. Nedidelės bangelės glostė krantą ir nusidriekusi žara atrodė kaip raudonas kilimas, kuriuo norisi pasivaikščioti. Basų kojų padus kuteno įvairūs akmenukai, bet vienas staiga įstrigo man tarp pirštų. „Oi, koks švelnus!“ – sušukau. 

Norėjau mesti jį į šalį, tačiau, pakėlusi  ir atidžiau apžiūrėjusi,  pamačiau, kad jis nepaprastas. Vakaro žaros apšviestas ir jūros vandens nugludintas akmenukas spindėjo rausva spalva. Jo forma priminė tulpės žiedelį. Tokios įdomios formos akmenuko aš dar nebuvau mačiusi, todėl nusprendžiau jį pasilikti ir parsivežti namo.

Labai džiaugiausi savo radiniu  ir norėjau  visiems parodyti, kokį gražų akmenuką turiu. Saugau jį nepaprastoje dėžutėje, juk ir akmenukas toks nepaprastas.

Autorius:  Agnė.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Atėnė.

Šalčio kristalas

Vieną kartą kelio duobutėje gulėjo trys akmenukai. Jie buvo labai panašūs spalva, forma ir dydžiu.

Taip jau nutiko, kad vieną niūrią rudens dieną labai lijo. Duobutė prisipildė vandens. Naktis buvo šalta ir vienas akmenukas įšalo lede. Mergaitė, šokinėdama ant sušalusių balų, pastebėjo saulėje spindintį akmenuką. Ji išlaisvino akmenuką iš ledo gniaužtų ir parsinešė namo.

    Akmenukas jautėsi laimingas, nes mergaitė jį pavadino Šalčio kristalu.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Emilija.

Draugystės akmenukas

Gyveno mergaitė Mėta. Ji neturėjo draugų, nors labai norėjo draugauti.

Kartą Mėta ėjo iš mokyklos namo ir rado blizgantį akmenuką. Paėmė akmenuką ir sugalvojo norą – turėti draugų.

Niekas nežino, ar akmenukas padėjo, ar ne, bet nuo to laiko, kai mergaitė surado šį akmenuką, ji susirado daug draugų. Akmenuką Mėta pavadino Draugystės akmenuku ir nuo šiol jį visada nešiojasi su savimi.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Emilis.

Širdies akmenukas

         Vienoje šalyje dideliame ir gražiame name gyveno mergaite ir berniukas.

          Jie turėjo labai daug matytų ir nematytų žaislų, kurių turbūt būtų norėję viso pasaulio vaikai. Bet kažkodėl mergaitė ir berniukas niekada nežaisdavo kartu. Jie visą laiką pykdavosi ir nesidalindavo žaislais. Bet štai vieną kartą jų namuose iš kažin kur netikėtai atsirado širdelės formos akmenukas. Jis buvo toks gražus, kad kas tik jį pamatydavo, negalėdavo nuo jo atitraukti akių. Galėdavo į jį žiūrėti dienų dienas, savaites ar net mėnesius. Ir štai vieną dieną mergaitė ir berniukas pamatė šį akmenuką. Susėdo kartu ir ilgai ilgai žiūrėjo negalėdami atitraukti akių nuo jo įstabaus grožio. Ir įvyko stebuklas - mergaitė ir berniukas liovėsi pyktis. Jiedu pradėjo žaisti kartu, kalbėtis.

           Sakoma, kad jei pavyksta tokį akmenuką pamatyti, tai žmonės nebebūna pikti, susitaiko ir pasidaro geri.

          Ar jūs matėte tokį akmenuką? Aš jau mačiau, tik, gaila, jo neberandu. Tikriausiai kažkur kitų vaikų namuose bando įžiebti širdyje šilumą.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Luka.

Akmeninė širdis

Kartą gyveno širdies formos akmenukas, kuris turėjo akmeninę širdį. Su ta širdimi jis jautėsi šaltas ir niekam nereikalingas.

Vieną dieną akmenukas nusprendė sužinoti, ką reiškia turėti tikrą karštą širdį. Ilgai jis ieškojo atsakymo, tačiau niekaip jo nerado. Klausinėjo jis ir skruzdėlytės, ir gėlės, ir medžio, kas gi yra tikra širdis, bet niekas jam paaiškinti negalėjo. Akmenukas nusprendė, kad ieškoti nebeverta. Vieną dieną keliu eidama mergaitė pamatė ant kelio gulintį tą širdies formos akmenuką. Ji paėmė jį į delną. Mergaitės delnuose akmenuko širdelė sušilo ir tapo tikra plakančia širdimi. Mergaitė parsinešė akmenuką namo ir žaidė su juo kiekvieną dieną.

Nuo šiol akmenukas tapo laimingu ir kažkam labai labai reikalingu.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Matėja.

Sėkmės nešėjas

Vieną dieną Karolina su mama išėjo pasivaikščioti į mišką. Abi ėjo ir šnekučiavosi.

Karolina nepastebėjo ant tako gulinčio akmenuko, užkliuvo už jo ir pargriuvo. Supykusi mergaitė norėjo numesti akmenuką tolyn, bet, paėmusi jį į rankutes, pamatė, kad šis labai gražus, prieš saulę tiesiog švyti. Mama pastebėjo, jog Karolina labai susidomėjo akmenuku, todėl patarė akmenuką parsinešti namo. Mergaitė akmenuką nuplovė, nuvalė ir pasidėjo ant stalo. Žiūrėdama į jį, suprato, kad šis akmenukas taps jos slaptu draugu ir sėkmės nešėju.

Tikėsit ar netikėsit, bet nuo to laiko mergaitei pradėjo labai daug kas sektis.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Nojus.

Kaip akmenukas tapo laimingu

   Kartą gyveno akmenukas. Jis buvo baltas be išskirtinių dėmelių. Akmenukas turėjo daug draugų, kurie turėjo išskirtines dėmeles arba buvo gražiai spalvoti. Baltas akmenukas dėl to labai liūdėjo.

    Dėmėtasis akmenukas norėjo pradžiuginti savo liūdintį draugą, todėl pasiūlė abiem nukeliauti prie jūros. Dėmėtasis akmenukas paprašė jūros, kad ši padovanotų draugui dėmeles. Jūra pakvietė prieiti arčiau ir bangos nusinešė baltą akmenuką gilyn į jūrą. Po keliu minučių jūra išmetė akmenuką į krantą. Akmenukas apsidairė ir pamatė ant savęs gražių rudų dėmelių. Tą dieną ryškiai švietė saulė ir akmenukas pradėjo žėrėti.

   Abu draugai grįžo pas saviškius. Baltas akmenukas jau nebebuvo baltas ir jautėsi be galo laimingas. Draugai džiaugėsi ir gyrė naują akmenuko išvaizdą.          

Autorius:  Titas.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Raibutės kamuoliukas

Mano mylimame kaime pas močiutę gyveno ponia višta Raibutė.

Vaikščiodavo išdidžiai Raibutė po kiemą visa išsidabinusi margaspalvėmis plunksnomis. Tvartelyje Raibutė turėjo savo gūžtą. Toje gūžtoje buvo padėjusi vieną kiaušinį, kurį nuolat ateidavo pašildyti atsitūpdama ant jo. Po kurio laiko iš šildyto ir mylėto kiaušinio išsirito viščiukas, o kiaušinio lukštas liko gulėti gūžtoje. Pamanyk tik, bet lukštas nenorėjo būti suskilęs. Ir kas nutiko? Įvyko stebuklas! Staiga lukštas susiklijavo į vieną tvirtą, lyg akmuo, kamuoliuką. 

Raibutė be galo džiaugėsi ir rodė visiems iš lukšto susiformavusį kamuoliuką.