Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Vasaris.

Kaip keliaujantis akmenėlis susirado draugą

Aš esu keliaujantis akmenėlis. Gyvenu sraunios upės dugne.

Štai kartą bekeliaudamas sutikau mažą vandens Burbuliuką, kuris visko bijojo. Pamatęs mane, Burbuliukas tyliai ir graudžiai paprašė, kad aš padėčiau persikelti jam į kitą upės krantą.

Burbuliukas kaipmat prie manęs prisitvirtino ir mes plaukėme pasroviui.

Staiga virš mūsų praplaukė didžiulė žuvis, sujudindama vandenį ir sukeldama galingą srovę. Net aš, visko matęs akmenėlis, nespėjau pasiruošti, kai ėmėme kūlversčiais riedėti. Spėjau tik sušukti:

Taip mes labai greitai pasiekėme tikslą ir atsidūrėme kitame upės krante.

Kad būtumėte matę, kaip džiaugėsi Burbuliukas, o tuo pačiu ir aš. Juk padariau tokį gerą darbą! Nuo šiol esame geriausi draugai.

Pedagogas: Sandra Macijauskienė.

Autorius:  Viltė.

Knygutė

      Vieną kartą gyveno mergaitė, vardu Viltė. Ji labai nemėgo skaityti knygų.

      Vieną dieną Viltė ėjo takeliu ir staiga pamatė akmenuką. Paėmė jį į rankytę. „Ai, – pagalvojo, – man nereikia to akmenuko“. Ir numetė jį. Parėjusi namo, visą vakarą galvojo apie išmestą akmenuką. Rytą, tik atsikėlusi, mergaitė nuskuodė ir parsinešė akmenuką namo. Akmenukas buvo labai panašus į knygutę. Nuo to laiko mergaitė labai pamilo knygas ir labai daug skaitė.

      Matot, kokius stebuklus gali padaryti akmenukas!

Pedagogas: Sigutė Kekienė.

Autorius:  Saulė.

„Saulės atspindys“

Ankstyvą rytą, saulutė kyla aukštyn į dangų, tik staiga, pažvelgė žemyn ir pamatė savo atspindį ant akmenuko, kuris žerėjo iš tolumos. Saulutė norėjo priartėti prie žemės ir akiliau pažiūrėti į savo atspindį, bet suprato, kad diena dar tik prasidėjo ir nusileisti negali. Artėjant vakarui, saulutė, pagaliau leidžiasi žemyn ir skuba pamatyti savo atvaizdą akmenuke, bet artėjant žemyn, atspindys saulutės vis blėso ir tamsėjo aplink, todėl saulutė skubėjo sekančią dieną, kuo greičiau pakilti ir vėl džiaugtis savo atspindžiu akmenuke.

Pedagogas: Tatjana Mečienė.

Autorius:  „Saulutės" gr. vaikai.

ISTORIJA APIE SAULUČIŲ ŠEIMYNĄ

    KARTĄ VIENAME GRAŽIAME DIDELIAME NAME GYVENO DIDELĖ LINKSMŲ SAULUČIŲ ŠEIMYNA:  MAMA, TĖTIS IR JŲ VAIKUČIAI SAULIUKAI IR SAULYTĖS. 

    BERNIUKAMS PATIKO ŽAISTI, BĖGIOTI IR VAKARE JIE PAVARGDAVO, EIDAVO MIEGOTI. O MERGAITĖS VISADA NORĖJO PADĖTI MAMAI.

    KARTĄ VAKARE SAULUTĖS IŠĖJO PAVAIKŠČIUOTI. 

    IR PAMATĖ JIE KAIMYNĘ, KURI STIPRIAI VERKĖ.

    VIENAS SAULIUKAS PAKLAUSĖ:

    NUĖJO JIE KELIU TOLIAU. IR MATO PRIE KRŪMO EŽIUKĄ. 

     VISI PAMATĖ ŠUNIUKĄ, KURIS ŽAIDĖ PRIE MEŠKIUKO NAMO.

Pedagogas: Vaida Kačerauskienė.

MAŽASIS KELIAUTOJAS

Kartą gyveno akmenėlis. Jis buvo nei mažas, nei didelis, bet linksmas ir judrus. Akmenukas labai mėgo keliauti. Kiekvieną rytą, vos prašvitus, jis pasiimdavo kuprinę ir išriedėdavo iš namų, kur akys veda. Vakare visada grįždavo į savo namus po medžiu. Akmenėlis buvo geros širdies. Pamatęs, kad reikia kam pagalbos, visada sustodavo ir padėdavo, liūdintį- paguosdavo ir prajuokindavo, alkaną pamaitindavo, su vienišu- pažaisdavo. Kelionėse nutikdavo visokių nuotykių, tad dienos bėgo greitai ir smagiai. Akmenėlis susirado daug draugų, aplankė daug nematytų vietų. Laikas tekėjo ir akmenukas paseno. Jis nebeturėjo jėgų pajudėti iš vietos ir patirti kažką naujo. Tik gulėjo po medžiu ir liūdėjo. Bet tada nutiko kažkas netikėto. Akmenėlį kiekvieną dieną pradėjo lankyti draugai. Atskrido paukštelis, atskrido drugelis, atskubėjo skruzdėlytė, atropojo boružėlė. Draugai pasakodavo jam savo nuotykius ir linksmas istorijas, pranešdavo visas naujienas. Akmenėlis nebuvo vienišas. Klausydamas istorijų jis užmigdavo ir vėl keliaudavo po pasaulį savo sapnuose. Akmenukas buvo laimingas.

Autorius:  Patricija.

Pedagogas: Vaida Traškelė.

AKMENUKO ISTORIJA

Saulės spindulėlis pažadino akmenuką.

- Labas rytas, mažyli, kelkis.

- Labas rytas.

 Akmenukas pasirąžė, apsižvalgė. Išsigandusiu balseliu, vos sulaikydamas ašaras paklausė:

- Kas nutiko mano pievai? Vakar ji buvo geltona, o kodėl dabar balta? Kur mano mamytė?

- Na, jūsų pievoje visada vyksta tokie keisti dalykai. Būna visa geltona, geltona, paskui baltuoja,-atsakė saulės spindulėlis.

- O kaip man dabar rasti mamytę? Gali mane palydėti, aš labai noriu pas mamytę, - prašė akmenėlis.

- Sugalvojau. Bėkime pas debesėlį, jis iš aukštai tikrai pamatys tavo mamą, - pasiūlė spindulėlis.

Draugai, susikibę už rankų, nubėgo pas debesėlį ieškoti akmenėlio mamos.

Debesėlis žaidė su lašiuku.

- Ar nematėte mano mamytės? - liūdnai paklausė akmenėlis.

- Nemačiau, bet galiu padėti ieškoti- atsakė lašiukas

-Sėskite ant debesėlio ir skrendame.

Skrisdami draugai   stebėjo medžius, gėlytes, žolę, mojavo pro šalį bėgančiam  zuikiui, leteną laižančiam  lokiui, grobio tykančiam vilkui.

Iš aukštai pieva atrodė visai kitokia, joje matėsi daug įvairių akmenukų, įvairiausių dydžių ir formų.

-                          Kaip gražu- ištarė akmenukas.

Autorius:  Rusnius.

Pedagogas: Viktorija Citavičienė.

„Bitutės kelionė“

O nutiko tai visai neseniai... Gal tai tiesa, o gal tik sapnas, bet mano šiltame delne atgijo akmenėlis. Nepaprastai gražus, dailus, spalvotas, kaip tikra bitutė. Apsižvalgęs mano namuose, suprato, kad pasaulis įdomus ir nori jo kuo daugiau pamatyti. Susiradęs balto popieriaus lapą, bitutės akmenėlis išsilankstė kelionių laivelį. Laivelio burė – raudonas balionėlis, kad vėjas neštų kuo greičiau. 

    Nenorėjau jo paleisti, smagu turėti neįprastą draugą. Taučiau akmenėlis atsisveikindamas pažadėjo, kad sugrįš. Sugrįš su neįprastomis istorijomis, įspūdžiais, o gal net dovanomis... 

Autorius:  Skaistė.

Pedagogas: Vilija Šulčienė.

„Jūros pakrantė“

Mažas pilkas akmenėlis gulėjo jūros pakrantėje. Bet vieną dieną jis pajuto, kaip mažas delniukas apgaubia jį savo šiluma ir panardina jį į tamsą. Paskui girdėjo mažus žingsnelius ir suprato, kad jį kažkur neša. Kai tapo šviesu, jis apsidairė ir pamatė, kad guli ant mažo berniuko delno,  kuris švelniai padėjo jį  tarp kitų įvairių formų ir spalvotų akmenukų. Mažas akmenukas nusišypsojo, nes iš visų akmenukų, kaip mozaika, susidėliojo nuostabi širdelė. Ir akmenėlis buvo laimingas, nes skleidė šilumą...

Autorius:  Matas.

Pedagogas: Virginija Ženkuvienė.

                     KALĖDŲ SENELIO BATAS

Kalėdų Senelis turėjo labai gražius batus. Jis visada eidavo su jais pasivaikščioti. Batų pėdos likdavo didelės ir blizgančios. Labai gražios buvo ant sniego. Vieną kartą Kalėdų Senelis sugalvojo skristi po pasaulį. Galvojo, ką daryti su savo keistais batais, nes nenorėjo pamesti. Ir sugalvojo paslėpti batus spintoje. Spinta buvo didelė. Joje buvo daug visokių Kalėdų Senelio drabužių. Paslėpė senelis batus spintoje ir išskrido. Nuskrido į Angliją, o ten pamatė savo Šiaurę. Labai apsidžiaugė ir ilgai ten buvo, nes buvo Kalėdos. O batai ilgai buvo buvo spintoje ir pavirto į akmeninius batus. Vienas batas visai pradingo. Liko tik šitas vienas. Jeigu rasi tokį akmenuką, tai jis yra Kalėdų Senelio batas.

Autorius:  Amelija.

Pedagogas: Virginija Ženkuvienė.

Autorius:  Austėja.

Debesies akmuo

Kažkada labai seniai, gal prieš tūkstantį metų dangaus valdovas buvo Perkūnas. Jis buvo pats stipriausias ir protingiausias, todėl visi dangaus debesys jo klausė ir jį gerbė. Perkūnas rūpinosi, kad Žemei niekad nepritrūktų lietaus. Pagrindiniai jo pagalbininkai buvo debesėliai, kai tik Žemei pritrūkdavo lietaus, Perkūnas tuoj pat tai pranešdavo debesims ir iš jų prapliupdavo lyti lietus. Kai Žemė būdavo gerai palaistyta, debesėliai galėjo ilsėtis ir tiesiog skraidyti dangaus žydrynėje. Jie buvo laimingi galėdami pagelbėti Žemei, taip pat debesėliams patiko laisvė skraidyti ir kurti įvairias debesų figūras danguje.   O, tu, klausytojau, kokią įdomiausią debesų figūrą esi matęs danguje? 

Tęskime.. Vieną dieną danguje pasirodė iki šiol nematytas naujas, tamsiai pilkas ir labai didelis debesis. Perkūnas apsidžiaugė, kad naujasis debesis nepritrūks lietaus ir galės stipriai palaistyti Žemę. Tačiau Perkūno džiaugsmas ilgai netruko, nes bandant susidraugauti, paaiškėjo, kad šis debesis labai pasipūtęs, nenori draugauti su kitais debesėliais ir už viską labiausiai mėgsta tinginiauti.. Perkūnas net keletą kartų prašė laistyti Žemę kartu su kitais debesimis, tačiau šis vis atsisakydavo.. tai tingėdavo, tai norėdavo pamiegoti, o kartais tiesiog net nesiklausydavo Perkūno prašymo.. Ilgai visi laukė, kol naujasis debesis taps draugiškesnis ir nebetinginiaus, tačiau niekaip nesulaukė.. 

Vieną dieną Perkūnui trūko kantrybė, ir už tinginystę jis nusprendė debesį paversti akmeniu! Taip, taip, tikru, pilku ir dideliu akmeniu! Perkūnas taip SUDUNDĖJO, kad rodos visas pasaulis sudrebėjo ir debesis iškart pavirto akmeniu, o tada visa savo jėga BUMBTELĖJO ant žemės. Taip ir stūkso tas Debesies akmuo vienoje vietoje. 

Ir aš tą akmenį aplankiau, kopėčiomis ant jo užlipau, viską aplink apžiūrėjau, gero stūksojimo akmeniui palinkėjau. 

Pedagogas: Virginija Ženkuvienė.

                       AKMENINĖ LEDO ŠIRDIS

Kartą vaikščiojo alkana lapė po laukus. Žolėje pamatė keistą akmenį.  Akmenyje buvo duobelė . Lapė palaižė tą duobelę ir lyg sotesnė pasijuto. 

     Naktį lijo lietus, pašalo. Akmens duobutėje atsiradęs vanduo sušalo į ledą ir suspindo akmeninė ledo širdis. Lapė vis galvojo apie tą akmenį ir atvedė prie jo savo lapiukus.  Labai nustebo pamatę  akmeninę ledo širdelę. Lapiukai palaižė akmenuką ir jie pasidarė linksmesni, sotesni, geresni. Tai buvo stebuklingas gerumo akmuo. 

Autorius:  Domantas.

Pedagogas: Virginija Ženkuvienė.

Autorius:  Urtė.

            MEILĖS AKMENUKAS

Vieną kartą, labai seniai gyveno akmenukas. Jis buvo labai liūdnas, todėl, nes jis buvo mažas. Vieną kartą akmenuko verksmą išgirdo žvaigždelės ir paklausė jo: 

- Ko gi tu verki? O akmenėlis atsakė:

- Nes aš esu labai mažas, niekas manęs nemato, o aš noriu su visais draugauti. Ir tada žvaigždelės sako: 

- Šią naktį mes galim išpildyti vieną tavo norą. Mes galim tave padaryti ypatingu. Paversime tave meilės akmenuku. Kai kas nors tave ras, taps labai laimingu ir mylinčiu žmogumi, nes tu esi labai gražus ir panašus į širdelę. Akmenėlis apsidžiaugė, nusišluostė ašaras ir laimingai gyveno.

Pedagogas: Virginija Ženkuvienė.

Autorius:  Vėjas.

           ALEKOZAURO AKMUO

Prieš šimtą metų gyveno dinozauras Alekozauras. Jis buvo labai įdomus: visas žalias, su juodomis, didelėmis akimis, turėjo daug aštrių dantų, gal kokį šimtą. Dar turėjo keturias kojas, užriestą uodegą, ir be ausų buvo, bet viską girdėjo. Iš burnos spjaudė seiles. Alekozauras buvo labai piktas ir turėjo tik vieną draugą. Jo draugas buvo triceratopsas. Tai toks dinozauras su ragais ir vienu ragu ant snukio. Bet tada žemėje atsirado ledynmetis. Alekozauras sušalo ir pavirto į va tokį didelį akmenį. Jis yra netoli Šiaulių.

Pedagogas: Vitalija Baužienė.

Tigriukas ir akmenukas

Gyveno margas tigras. Jis turėjo margą akmenuką. Akmenukas buvo stebuklingas. Tigriukas jį visada nešiojosi ant kaklo. Akmenukas saugojo nuo nelaimių.

Vieną kartą Tigriukui ir akmenukui atsitiko nelaimė. Tigriukas nukrito nuo laiptų. Nutrūko virvelė ir akmenukas įkrito į vandenį. Tigriukas bėgo gelbėti akmenuko. Į pagalbą pasikvietė savo draugus. Visi traukė už virvelės, kol ši nutrūko. Akmenukas nugrimzdo į dugną. 

Tigriukas su draugais ilgai galvojo, kaip išgelbėti akmenuką? Tigriukas sugalvojo. Su draugais pasiėmė valtį ir nuplaukė į jūros vidurį. Ten ilgai ieškojo akmenuko.  

Ir įvyko stebuklas. Akmenukas iškilo į paviršių. Draugai jį pamatė ir stebuklingai ištraukė akmenuką iš vandens. 

Tigriukas laimingas ir vėl nešiojo akmenuką ant kaklo. O jo draugai ieškojo savo stebuklingo akmenuko.

Autorius: Aiva

Pedagogas: Vitalija Baužienė.

Autorius: Akvilė.

Akmenukas Vėžliukas

Vieną kartą gražioje saloje gyveno akmenukas. Jo vardas buvo Vėžliukas. Salos smėlis buvo geltonas kaip saulė. Ten augo didelės palmės.

Labiausiai Akmenukui patiko maudytis ir šildytis saulutėje. Vėžliukas turėjo geriausią draugę – Varlytę. Jie kartu leisdavo ištisas dienas: lakstydavo, tyrinėdavo salą, kartu valgydavo ir kartu eidavo miegoti.

Taip ir gyveno ilgai ir laimingai du draugai negyvenamoje saloje.

Pedagogas: Vitalija Baužienė.

ŽALIAS AKMENUKAS

Gyveno kartą burtininkas. Jis labai daug galvojo naujų burtų, nes norėjo būti pats geriausias burtininkas. Vieni burtai jam pavykdavo, kiti ne.

Kartą jis sugalvojo pasidaryti sniego. Ne paprasto, o žalio. Pradėjo sukti galvą, kaip tai padaryti? Kaip gauti žalio vandens sniegui? Gal iš žolės, - pagalvojo, - o gal iš špinatų? Galiausiai sugalvojo į vandenį pripilti žalių dažų. Supylė dažus, sumaišė ir netyčia užkliuvo už stebuklingų miltelių. Milteliai subyrėjo į žalią vandenį. Stebuklingi milteliai viską sustingdė į akmenį. 

Taip burtininkas išrado žalius akmenis. Jis neliūdėjo, nes akmenukai jam labai patiko.

Autorius: Erildas.

Pedagogas: Vitalija Baužienė.

Raudono Akmenuko pasaka

Vieną kartą akmenų karalystėje gyveno Raudonas Akmenukas. Jis turėjo draugą Dryžuotą Tigrį. 

Vieną kartą atėjo mergaitė į akmenų karalystę ir paėmė Raudoną Akmenuką. Mergaitė nuplovė tą akmenuką ir padėjo ant stalo. Atėjo jos draugai ir atnešė akmenukui draugą.  Raudonas Akmenukas labai apsidžiaugė, nes tai buvo jo draugas Dryžuotas Tigris. Jis taip pat apsidžiaugė. 

Draugai paliko akmenukus kartu, kad jie galėtų draugauti.

Autorius: Gustė.

Pedagogas: Vitalija Baužienė.

LAVOS AKMENĖLIS

Kartą nukrito akmuo iš kosmoso į žemę. Mes jį suradome.

Akmuo buvo labai karštas. Jį reikėjo imti su pirštinėmis. Aš norėjau jį paimti. Bet ir pirštinės nepadėjo. Tai kaip man paimti tą akmenį? Gal užpilti šalto vandens? Kai užpyliau vandens, pasidarė dar karštesnis ir pradėjo judėti. Po to sprogo į daug mažų lavos gabalėlių.

Tie gabalėliai pabiro po visą žemę.

Autorius: Julija.

Pedagogas: Vitalija Baužienė.

Panašus į blyną akmenukas

Gyveno kartą akmenukas. Jis buvo plonas ir panašus į blyną.

               Kartą akmenukas sutiko berniuką, kuris turėjo šuniuką.  Šuniukas pamatė akmenuką ir norėjo jį suvalgyti. Bet akmenukas išsigando ir pabėgo.

               Bėgo bėgo ir sutiko senelį.

Senelis paėmė akmenuką  ir įsikišo į kišenę. Šuo neberado jo. Tada senelis akmenuką padėjo ant žolės. Jis padėkojo seneliui ir nubėgo į mišką.

Visi buvo laimingi.

Autorius: Kotryna.

Pedagogas: Zita Satkauskienė.

Autorius: Ada.

Pedagogas: Zita Satkauskienė.

Autorius: Donatas.

Pedagogas: Zita Satkauskienė.

Autorius: Fausta.

Pedagogas: Zita Satkauskienė.

Autorius: Gytis.

Pedagogas: Zita Satkauskienė.

Autorius: Gustė.

Pedagogas: Zita Satkauskienė.

Autorius: Kostas.

Pedagogas: Zita Satkauskienė.

Autorius: Luknė.