Užburta pilis

   Pilį ilgai ir sunkiai statė gerieji milžinai. Ten turėjo apsigyventi geri ir draugiški gyventojai. Tačiau atskrido iš rytų šalies piktas slibinas. Pilies bokšte piktasis slibinas uždarė princesę „Laisvę“.Aplinkui susibūrė maži nykštukai, atidarė pilies didžiąsias duris, įėjo į pilį, užlipo į bokštą ir išlaisvino princesę. Visi labai džiaugėsi, bet jų laukė piktasis slibinas. Visi nykštukai, vedami princesės Laisvės, užlipo ant pilies stogo ir pasiekę piktą ir ugnimi besispjaudantį slibiną nugalėjo. Vėliau visi ilgai ir laimingai gyveno.

                              Kauno l/d "Žingsnelis", "Bitučių" grupė

                           Trakų salos pilis

  Kartą gyveno maži žmogeliukai kurie sugalvojo statyti pilį, nes gyveno mažuose urveliuose. Pasidarė ankšta. Jie nuėjo pas milžiną paprašyti pagalbos. Milžinas jiems atrideno didelius akmenis iš kurių žmogeliukai ir statė pilį. Pilį statė labai ilgai, kelis metus, ji buvo graži ir tvirta. Maži žmogeliukai joje apsigyveno, o ten ėmėsi visokių amatų. Pilį pradėjo lankyti viso miestelio žmonės, žmogeliukai džiaugėsi ir laimingai gyveno savo pilyje.

                                            Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla 

                                    Priešmokyklinė grupė „GUDRUČIAIį

               Šunyčių patrulių pasakų pilis

 Kartą  gyveno šunyčiai patruliai. Jie turėjo savo būstinę, bet.. neturėjo savo pasakų pilies! Problemą padėjo išspręsti Fausta – „Pelėdžiukų“ gr. atstovė. Modeliavom, sprendėm sudėtingas inžinerines mįsles, piešėm, kirpom. Spalvota, su daug langų bei pakeliamais vartais- pilis šunyčiams patiko! Viskas buvo gerai, bet sutemo ir pasidarė baisu.. Tada Faustai kilo idėja – apšviesti pilį! Ir vėl  eilė reikalų: ieškoti elektros šaltinio, pirkti šviestuvus, viską sumontuoti ir pajungti. Tačiau viskas atsipirko su kaupu – šunyčiai patruliai savo pasakų pilyje saugūs ir laimingi, o pakeliamas tiltas juos saugo nuo tykančių pavojų. Pasakojom apie Lietuvos istoriją ,pilis ar jų liekanas. Marga ir įdomi mūsų istorija!    

               Kauno miesto l/d „Kregždutė“ 

„Pelėdžiukų“ gr. auklėtinė Fausta 

                    Lietuvos kareivių pilis

Šioje pilyje gyvena karalius, karalienė ir princesė. Pilis pastatyta ant kalno. Aplink pilį stovi žalieji ir pilkieji kareiviai. Jie saugo pilį nuo įsibrovėlių, kurie nori ją sunaikinti. Kareiviai stiprūs ir geri – nepasiduos. Turi ginklus, šalmus, tankus. Mūsų pilis turi du bokštus. Juose stovi kareiviai, kurie stebi ar neateina priešai. Jie dar viską praneša kitiems kareiviams, nes jie ne aukštai ir nemato. Kareiviai gina karalienę, karalių, princesę ir Lietuvą. Mes pastatėm tokią pilį, kur yra Kaune.

Kauno J.ir P. Vileišių mokyklos ikimokykl.ugd.gr."Skruzdėlytė" 

                                         Aronas 6 m. ir Miglė 5 m.

                   Tas pilies gražumas

 Seniai seniai, prie Dubysos kariai pastatė pilį. Tai buvo nepaprasta pilis, o tvirtovė, joks priešas negalėjo į ją patekti. Pilį saugojo šimtai karių, dešimtys šunų ir vienetai kačių. Aplink pilį augo ąžuolai. Pilyje gyveno neregėto grožio princesė su savo tėvais. Jie gyveno ilgai ir laimingai.

                               Raseinių lopšelis – darželis „Liepaitė“

                          „Gandriukų“ grupės ugdytiniai

                             Pilių miestas

Pastatėme pilių miestą. Jis saugus. Jame įdomu gyventi, nes linksmas miestas. Vieni pas kitus gali ateiti į svečius. Daug laiptų, kopėčių. Kopėčios gali dar pasikelti. Durys turi numerius, kad nepasiklysti. Pačioj didžiausioj pily gyvena karalius. Ten yra balkonai, kad išeiti. Aplink tą pilį gyvena kiti . Tai patekti pas karalių reikia praeiti apsaugas.

                                        Kauno menų darželis "Etiudas" 

                                  "Ąžuoliukų" grupė

          Pasaka " Zuikučių vargai“

Yra Lietuvoje toks miestas Jurbarkas, o jame darželis      " Nykštukas“, kuriame gyvena „Saulės zuikučiai“. Jurbarke žiemos būdavo nešaltos, todėl zuikučiai ramiai gyveno, žaidė, sportavo, išdykavo. Bet šiemet atėjo neįprasta žiema, o labai šalta žiema.  Šalta zuikučiams, nesinori nei žaisti, nei šėlti. Galvoja, ką čia daryti? Susirado statybinių medžiagų ir pasistatė pilį – „Pasakų pilį“. Sušilo zuikučiai, pralinksmėjo, vėl žaidžia, šėlsta, piešia, dainuoja...

                      Jurbarko lopšelis - darželis "Nykštukas"

                               "Saulės zuikučių" grupė

                                              ŽIEMOS PILIS

XIX amžiuje gyveno kunigaikštis Heraklis. Jis turėjo žmoną Eleną ir 2 vaikus. Šeima gražiai gyveno, turėjo daug tarnų, didelį avių ūkį, valdė savo kraštą. Visi buvo labai laimingi. 

Apie jų sėkmę ir turtus sužinojo netoliese gyvenantis piktas vyras Dzeusas. Jis nusprendė, kad nori Heraklio turtų ir žemių. Dzeusas su savo karžygiais nujojo naktį prie Heraklio pilies. Pilis buvo apsupta iš visų pusių. Piktas priešas šaltą žiemos naktį išvijo iš namų Heraklį su šeima. Tarnai bandė priešintis, bet veltui. Dzeusas nugalėjo. 

Dabar vietiniai gyventojai pilį vadina „Žiemos pilimi“. Pilis graži, restauruota, ją saugo sargybiniai su šunimis.

                                                    Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla, 

                                  „Kodėlčiukų“ priešmokyklinio ugdymo grupė

                        UŽ LAISVĄ LIETUVĄ

Vilniuje stovi labai graži pilis. Jos vardas yra Gedimino pilis. Vieną dieną ją užpuolė blogiečiai ir pilį sugriovė, o liko tik bokštas. Dabar Gedimino bokštas stovi ant labai aukšto kalno, kuris griūva. Liūdi bokštas, kad aplink jį nėra nei medžių, nei gyvūnų. Tačiau, kad bokštas taip neliūdėtų, jį aplanko daug gražių žmonių ir linksmų vaikų. Bokštą labai džiugina ir vaizdas, kurį jis mato kiekvieną dieną . Jis mato Lietuvos sostinę - Vilnių. Bežiūrėdamas į šį gražų miestą, bokštas jaučiasi kaip karalius su karūna.

                           Kauno lopšelis - darželis "Aušrinė"

                                                           "Žiedelių" grupė

              Ateitis- mūsų rankose

Seniai seniai didelėje gražioje Lietuvos pilyje gyveno Justas Gytė Elijus Beatričė ir Melita. Jie gyveno kartu su savo mamytėmis ir tėveliais tik skirtinguose kambariuose.   Pro langą jie matė mašinėles - konstruktorius ir keistus žmogeliukus. Vaikai labai jų bijojo. Pilį saugojo didžiulė tvora, tad keistieji padarai negalėjo patekti į pilį. Vaikai žiūrėdavo į tuos žmogeliukus ir jų bijojo, kaip pabaisų. Jų mašinos burzgė, pypino ir žmogeliukai vaikams mojavo iš savo mašinų, lyg norėdami kažką pasakyti. Tačiau vieną dieną atskrido didelis lėktuvas. Iš jo išlipo graži mergaitė ir gražus berniukas, kurie mojavo Lietuvos vėliava ir visus vaikus išgelbėjo. Visi buvo išlaisvinti iš savo namų – pilies. Drąsiausias Justas nuėjo paklausti keistųjų žmogeliukų mašinose, kodėl jie vaikus gąsdino? Pasirodo tie žmogeliukai - ateities žmogučiai, kurie su jais norėjo tik susidraugauti. Vaikai ir ateities žmogučiai tapo draugais ir gyveno ilgai ir laimingai savo gražioje Lietuvos pilyje. 

                         Telšių l/d ,, Eglutė‘‘ Rainių skyrius 

,, Rainiukų‘‘ grupė

            Kalėdų senelio pilis

    Iš ledo su bokštais ir tiltu pastatėm labai gražią pilį. Vienas bokštas geltonas, žalias, raudonas, kaip Lietuvos vėliava. Langai ir durys su gėlėmis. Norim, kad čia gyventų Kalėdų senelis, tuomet jis greičiau pas mus ateitų.  Kai jis čia gyvens, galės valgyti makaronus, koldūnus, laižyti ledus, nes čia viskas iš ledo.

                          Kauno lopšelis – darželis „Pušaitė“ 

                                            ,,Saulučių" grupė

                                           KAUNO PILIS

 Seniai seniai gyveno karžygys Tauras. Vieną kartą jis išjojo į medžioklę prie Neries. Medžioklė jam puikiai sekėsi. Jojant pro kalvą nutarė pasižvalgyti. Vaizdas , kurį pamatė, jį pakerėjo- srauni upė, miškelis, kalvos, vingiuojantys takeliai. Nuo kalvos matėsi kitas upės krantas. Jis seniai svajojo pastatyti pilį, kuri apsaugotų nuo priešų. Pilį statė iš akmenų  ant kalvos. Šalia pastatė du žvalgybinius bokštus. Kadangi pilis ant kalvos,  reikėjo statyti ir laiptus Laiptai buvo pakeliami. Kai priešai puldavo, juos pakeldavo. Įrengė ir balkoną, pro kurį galėjo grožėtis gamta. Toli pasklido gandas apie gynybinę pilį .Ta pilis buvo pavadinta Kauno pilimi. ,Ji ir dabar stovi, prašome aplankyti.

                                                Kauno Jono ir Petro Vileišių m - kla, 

                                                      „Smalsučių“ priešmok. ugd. grupė

                    RAUDONĖS PILIS

Pilis įsikūrusi ant Nemuno kranto. Gyveno turtingi pirkliai. Jie augino pievose avis. Laikė  įvairiausius paukščius- fazanus, kurapkas. Mėgo į savo pilis kviestis kitus turtuolius ir didikus. Rengdavo puotas, kuriose vaišindavo nepaprastais valgiais, bei gėrimais. Pilyse buvo ir juokdariai, kurie linksmino svečius. Labiausiai didikai mėgo riterių kautynes. Dažniausiai kaudavosi su kalavijais ir skydais. Damos puošėsi gražiomis, pūstomis suknelėmis. Mėgdavo pasiplaukiojimus   laivu. Visos turėdavo skėčius nuo saulės ir mažus, mielus augintinius. Laisvalaikiu siuvinėdavo, mokydavosi groti pianinu. Mažieji ponaičiai turėjo savo aukles. Mokydavosi dvare, su samdytais mokytojais.

                                    Kauno m. lopšelio- darželio "Svirnelis‘‘  

                                    priešmokyklinio ugdymo grupė "Kiškučiai"

                     NYKŠTUKŲ PILIS

Gyveno kartą nykštukai , kurie į savo pilį pakvietė gyventi mergaitę. Jos vardas buvo Snieguolė. Ji nykštukams padėjo namuose- tvarkė kambarius, plovė drabužius, gamino valgyti. Visi gyveno draugiškai ir laimingai, nes jie gyvena Lietuvoje.

Akmenės gimnazijos ikimokyklinio ugdymo  skyrius „Gintarėlis“ ,  

                                   Elijas, 4m,„Drugelių“ grupė

                                PASAKŲ PILIS

Ši pilis stebuklinga, nes joje gyvena įvairių pasakų herojai. Čia princas nugalėjo drakoną ir rado savo princesę, ir jie visi trys draugiškai gyvena pilyje! Dantukų fėja taip pat pilyje turi savo kambarį :) Ją nuo pikto baubo saugo kareiviai! Pilis draugiška visiems geriems linksmiems žmonėms! :)

                        Vilniaus lopšelis - darželis „Žiburėlis“,

     „Boružiukų“ gr. ugdytinis Deimas su sese Arete 

                                      ŽIRGO PILIS

Pilyje gyveno Kunigaikštis ir turėjo du sūnūs. Kunigaikštis išjojo į karą ir žuvo. Berniukai pilyje liko vieni. Pilis buvo sena, turėjo keturis bokštelius . Pilies vartai buvo sunkūs ir dideli .Pilį aplankė pikta burtininkė . Berniukai jos neįleido vidun. Supykus burtininkė juos apkerėjo:

" Pilyje būsite berniukai, o išėję iš jos virsite žirgais. Taip gyvensite kol jus pamils ". 

Ir kiekvieną naktį, kai prasiverdavo pilies vartai , pievoje šėldavo gražūs, jauni žirgai.

                                  Šilutės lopšelis - darželis "Ąžuoliukas",

                                                                     "Boružiukų" grupė

                    PILIS LIETUVAI

Snigo, snigo daug balto sniego. Išėjome į lauką su kastuvėliais. Kieme kasėm, lipdėm kol pastatėm pilį. Pastatėm bokštą ir įsmeigėm vėliavėlę. Dažėm pilį su dažais, piešėm langus. Grupėje iš karoliukų padarėm tiltą. Tiltą dėjom į pilį. Pilį statėm Lietuvai.

      Kauno m. l/d „Liepaitė“, „Boružėlių“ grupė

                       LEDO PILIS

Ledo pilyje gyveno ledo princesė Elza. Ji turėjo šunį, jis buvo geras, nekando. Šuniuką reik vadinti Mažyliu, tada jis atbėga. Elza buvo linksma, nes turėjo čiuožyklą ir judančias sūpynes kurios yra aukštai, aukštai bokšte. Ji nebijojo žinokit aukštai ir stipriai suptis. Sūpynės stebuklingos -  tamsoje blizga. Elza turėjo draugą Olafą. Jis atvežė su mašina  į pilį ledinių žvaigždžių, stebuklingų. Mašina labai graži ir didelė gali labai daug vežti visokių dalykų. Didelių ledo gabalų ir vaivorykštę atvežė spalvotą. Olafas su Elza papuošė ledo pilį. Žinok pilis yra Antarktidoje, kur gyvena Kalėdų Senelis ir ruoniai. Dar ten gyvena baltos didelės meškos. Bet į pilį negalima žmonėms, nes ten labai, labai šalta. Pilis apsupta ledynais ir laivai negali plaukti. 

                        Kauno l/d „Girinukas“; „Boružėlių“ gr.

               ,,Skruzdėliukų pilis“

   Senai labai senai, kai kūrėsi  miško gyventojai, susikūrė ir skruzdėliukų bendruomenė.Jie buvo maži, bet darbštūs.    Miške tykojo įvairių pavojų, todėl nutarė susikonstruoti pilį. Ilgai tarėsi, galvojo, braižė, kol vieną dieną nutarė kaip  statyti pily. Mažais pirščiukais jie klyjavo kiekvienas sau narelį (kambarėlį),o kad būtų saugu reikėjo pilį iškelti aukštai, tam  pasitelkė popieriaus ruloniuką.Kai nareliai buvo iškelti, reikėjo juos paremti panaudojant lego kaladėles, o dabar vėl bėda: kaip pasieks savo narelius? Jie suklijavo laiptelius ir galų gale visų darbų pabaigoje ant viršūnės  uždėjo kankorėžį ir vėliavą žyminčią “Skruzdėliukai“, tada visi atsipūtė ir pasijuto laimingi savo ir saugūs.

 Kauno  A.Stulginskio daugiafunkcis centras, „Skruzdėliukų" gr.

             Lietuvos karalienės pilis

    Vieną kartą gyveno karalienė ir karalius. Jie turėjo nuostabią pilį, ten jie valgydavo, miegodavo. Po savaitės karalienei suskaudo pilvą ir ji nuvažiavo į ligoninę, kur sužinojo, kad turės vaikelį ir jiems gimė mergaitė ir berniukas. Tada iškėlė Lietuvos vėliavą ir klausėsi lietuviškų dainų. Jie buvo visi labai laimingi lietuviai.

                                        Utenos l/d „Gandrelis“,                                                 „Žvirbliukų“ gr.

 Princesės pilis (mergaitės princesės pasakojimas)

  „Aš princesė, man mama sakė , kad greitai nupirks princesės pilį. Aš labai noriu būti princese. Ne, čia nestatyk (sako vienam iš berniukų), neteisingai taip. Čia daug kitų namukų, čia irgi gyvens princesės, mažos. Aš tai didelė, mamai pasakysiu. Ir suknelė mano , kaip princesės. O čia tiltas. Su arkliuku važiuosiu ir su mama (išbando tiltą, laiko lėlytę rankoje ir vaizduoja, kad eina). Mamai parodyti reikia (apeina pili labai atsargiai).

                                                       Vilniaus l/d "Sveikuolis"

                                                   "Varpelių"gr.

               Mūsų pilis – tvirtovė

    Mūsų pilis stovi prie didelio ežero. Į pilį veda pakeliamas tiltas, todėl pašaliniams į ją pakliūti labai sunku. Mūsų pilis tikra tvirtovė: storos sienos, stebėjimo bokštai. Kieme stovi patranka, kuri nubaido visus priešus. Pilyje gyvena laimingi žmonės. Ten yra ir daug vaikų. Pilies kieme auga stebuklingas medis. Jis išpildo visas vaikų svajones. Didžiausia visų svajonė – KAD ŽEMĖJE BŪTŲ TAIKA!

Garliavos l/d ,,Obelėlė" 

,,Varpelių“gr.

                 Arklio pilis

  Pilies karalius yra arklys Rudolfas. Karalienė jo žmona arklė Ana. Jie augina tris princus – mažus arkliukus, kurie linksmi bėgioja po pievą. Pilies bokštuose gyvena princesės ir princai. Visi pilies gyventojai ruošiasi švęsti Lietuvos gimtadienį. Bokštuose iškėlė vėliavas ir suruošė linksmą koncertą.

                        Telšių l/d "Žemaitukas "

                            ,,Žiogelių“ grupė

                  Sniego senių pilis

Lauke tyliai krito snaigės, pribėgome prie lango susimąstėme:

-Einame į lauką, pastatysime sniego senį. 

Mes labai stengėmės pastatyti didelį sniego senį ir mums pavyko. Pastatę vieną, sugalvojome pastatyti visą  šeimyną, kad galėtų džiaugtis nuostabia žiema. Visi  buvo papuošti: uždėjome šalikus,  „kepures“. Kiek pavargę, atsisėdome pailsėti ir sumąstėme  jiems pastatyti namus.

- Tai bus didžiulė pilis;-tarė Milana.

 Pilis buvo didelė ir graži, bet  kažko trūko. Ir nusprendėme, jog reikia langų ir vartų į pilį. Draugai  atsinešė  trūkstamas detales.Įdėję langus ir vartus į pilį, atsisėdome ant žemės ir džiaugėmės:

-Tai stebuklinga sniego senių šeimos pilis, draugai, puikiai padirbėjome.

                                       Šilutės l/d „Žibutė“, IX grupė

  Gedimino pilis

     Tai ji - tai mūsų pilis. Graži ir aukšta, su meile kurta. O kas tu? Ar žino kiti? Gedimino pilim - ją vadinam visi. Raudonos jos plytos šviečia mums iš toli, kokia Tu graži Gedimino pilį. Ir jūs dideli ir maži pažvelkit, pažvelkit visi kokia ji išties unikali! 

              Kauno r. Raudondvario l/d „Vyturėlis

Darželio pilis

  Statome pilį darželiui, kad vaikai galėtų ateiti ir pasislėpti joje, kai sninga. Pilyje gyvens kareiviai, jie saugos mus nuo robotų. Pilies stogas nusikelia, kad galėtų kareivių lėktuvai atskristi. Langas atsidaro – kariai matys, ar vaikai darželyje yra sveiki ir saugūs. Vėliava simbolizuoja Lietuvą. Yra geltona, žalia ir raudona spalvos. Iškelsime ją aukštai aukštai, kad visa Lietuva pamatytų. Pasikviesime visus vaikus ir saugosime pilį. Pilies sienos yra tvirtos, ji yra 4-ių aukštų.

                      Pasvalio l/d „Liepaitė“: „Pelėdžiukų“,               „Bitučių“, „Nykštukų“ gr. vaikai

  Kauno pilis

  Kartą gyveno karalius ir karalienė. Pasistatė pilį. Pilis buvo didinga, kad matytų visi ją iš visų pusių. Prie pilies karalienė augino gėles Lietuvos žemėje, kad būtų gražu. Šventės dieną, Vasario 16, karalius ir karalienė iškėlė ant pilies stogo Lietuvos trispalvę vėliavą. Geltona - tai saulė, žalia - tai žolė, o raudona - tai mūsų kraujas, kuris buvo pralietas kovojant už laisvę. Žmonės karalystėje gyveno laisvi ir laimingi, nieko jiems netrūko. Visi gerbė karalių ir karalienę, kad jie moka valdyti karalystę.

Džiaugėsi gyventojai, kad karalius primena, kada yra šventės, iškeldamas Lietuvos trispalvę ant pilies stogo, kad ir gyventojai išsikeltų vėliavas.

Tokia ta didinga yra mūsų pilis.

Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla, „Smalsučiai“

 Ledinukų pilis 

Mūsų pilyje gyvena maži ledinukai, tokie, kaip mes. Jie yra geri, padeda vienas kitam, kartu žaidžia, kartu miega, kartu eina pasivaikščioti. Jie dieną miega, o naktį - daro gerus darbus, todėl mes jų nematome ir nesutinkame.

Anykščių vaikų l/d ..Spindulėlis“

Spalvotinė pilis

Pienių spalvotinė pilis turi keturias svajonių puses. Po karantino gyvens visi draugai. Pilyje pildosi norai, užlipus laiptais viduje galima žaisti spalvotinius žaidimus, su visokiomis spalvomis. Visos sienos spalvotos, ten yra daug spalvotų skarelių ir groja muzika, gali šokti ir dažyti. 

Kitoje pusėje, kai nusileidžia vartai užvažiuoji su automobiliu ir gali lenktyniauti su mašinomis. Remontininkas remontuoja automobilius kai jie sugenda, čia vyriška pilies dalis. Yra garažas ir lenktyninė trasa. 

 Filmų pilies pusėje visą dieną rodo visokiausius filmukus, kokius tik nori. Įėjus į vidų gali pasirinkti iš sąrašo kuris yra ant sienos. Atsisėdi į minkštą supynę, tokią kaip hamakas ir žiūri  filmą. Ten šimtai žaidimų, kokių tik nori. Gali kurti STEAM daug klijuostės (lipnios juost.) visokių spalvų, žirklės ir visokių daiktelių. Vaikai ateina po karantino į darželį ir žiūri – oho čia mūsų pilis? Jie bus labai laimingi mūsų „Spalvotinėje pilyje“.                                                                                                                       Kėdainių l/d "Žilvitis"

"Pienių"gr.

PILIS GIRIOS GLŪDUMOJE

Vienoje tamsioje  girioje stovėjo didelė vieniša pilis. Ji turėjo baisiausią judantį tiltą visoje girioje, po kuriuo gyveno trys pikti ir išalkę krokodilai. Tos pilies viršūnėje buvo įkalinta princesė Isabelė, kurią kažkada įkalino baisus drakonas, pagrobęs iš karaliaus pilies. Karalius pasamdė tris muškietininkus, jos išvaduoti, bet įspėjo, kad to baisaus tilto pilyje niekam nepavyko pereiti. Jie buvo labai drąsūs ir buvo pasiryžę princesę išgelbėti. Muškietininkų vardai buvo Raigardas, Benas ir Ūla. Jie perėjo gūdžią girią, nugalabijo tris krokodilus, perėjo pavojingiausią girioje esantį judantį tiltą ir išgelbėjo princesę. Grįždami per girią pas karalių, Benas ir Isabelė pamilo vienas kitą ir Buvo iškeltos pačios didžiausios ir nematytos vestuvės karalystėje. Benas su Isabele gyveno ilgai ir laimingai, likę du muškietininkai toliau gynė karalystė nuo piktų būtybių.

Kauno l/d „Girinukas“; „Boružėlių“ gr.

Mūsų pilys pilaitės

Vieną kartą teritorijoje atsirado viena pilis. Buvo pagalvota, o kodėl jų negali būti daugiau. Taip kasdieną, po vieną atsirado jų daugiau ir daugiau. Kai stovėjo pilys, nebuvo tvoros, taip jas užgrobė kareiviai su tankais. Galvojant, kaip tai galima ištaisyti buvo sugalvota pilis aptverti kaštonų tvoromis, kurios apsaugotų tuo nelauktų svečių. Po tvoros aptvėrimo, kareiviai su tankais pasišalino. Pilių teritorija liko laisva. Kad ji būtų gražesnė buvo nuspręsta teritoriją apsodinti medžiais ir žolynu. Kad visi žinotų, kad pilių teritorija laisva buvo iškeltos vėliavos. Visiems norintiems patekti į pilių teritoriją pasigrožėti buvo pagamintas kabantis, spalvotas tiltas. Kuris visus kvietė užeiti.

Šilutės lopšelio-darželio ,,Pušelė“, ,,Smalsučių“ grupės vaikai

Sniego karalienės pilis

Seniai seniai Liolių miestelyje gyveno Sniego karalienė. Ji gyveno didelėje sniego pilyje su dideliu būriu nykštukų. Aukšti sniego bokšti ir supustytos didelės sniego sienos matėsi iš labai labai toli. Atėjus vakarui pilis sužibėdavo įvairiomis sniego snaigėmis. Pilis buvo išdidi ir paslaptinga, kaip ir pati Sniego karalienė. Saulės zuikučiai aplankydavo visas Sniego pilies kerteles, palikdami savo pėdsakus. Karalienė buvo gero būdo, mylėjo nykštukus ir mažus vaikučius. Žiemą, kai pripusto sniego, ir sukausto šaltis Sniego karalienė ateina pas vaikučius į sapną. Vienam pakutena nosytę, kitam pastuksena į žanduką, trečiam paglosto galvytę. Prabudę vaikučiai skuba į lauką susitikti su savo pasakų drauge Sniego karaliene.

 Kelmės raj. Liolių pagrindinės mokyklos 

IKI-PUG ,,Mikimauzų“ gr. ugdytiniai

Kristinos pilis

Mano Lietuvos tvirtovėje gyvena mano mama, tėtis, broliukas ir aš, Kristina. Mano pilis turi Lietuvos vėliavą. Vėliavos spalvos geltona, žalia ir raudona. Dar į savo tvirtovę pasikviesiu draugus, kad galėtume žaisti ir švęsti Lietuvos gimtadienį. Jie galės į mano Lietuvą ateiti per tiltą.

 Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla „Saulutė“,

 ugdytinė Kristina Linkevičiūtė su tėvais

Spalvota pilis

Šitoje pilyje gali gyventi karalius ir princesė. Princesė gyvena pačioje didžiausioje pilyje, o karalius mažoj - apvalioj. Pilis turi bokštus, ir didelę pilį. Tiltu gali važiuoti visokios mašinos, kad nekristų į vandenuką. Tvoros reikia, kad neateitų vilkai ir meškos. Šita pilis yra labai spalvota, kad vaikams būtų linksma žaisti ir nebūtų liūdna. Dar čia gali būti vienaragiai ir drakonai. Čia pati gražiausia pilis.

Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla „Saulutė“,

 ugdytinis Matas Balčiukynas

 Pilis Lietuvai

 Oho, didelė pilis. Iš popieriaus, su vėliava. Vėliavos spalvos: geltona, žalia, raudona. Čia gyvens žmonės, atvažiuos su mašina. Ne, geriau čia gyvens vaikai. Čia mūsų pilis.

Kauno  l/d „Malūnėlis“

trimečių vaikučių kūryba

Riterių pilis

 Seniai seniai riteriai sugalvojo pastatyti pilį, kuri saugotų jų miestą nuo blogų žmonių. Jie labai sunkiai dirbo, nes reikėjo daug akmenų, žvyro, smėlio, molio privežti. Pilies statyba tesėsi metus laiko. Dirbo daug vyrų, kurie vėliau su savo šeimomis ir atsikraustė gyventi į „Riterių“ pilį. 

Vieną rytą priešais pilies vartus pasirodė priešai. Jie visais įmanomais būdais stengėsi patekti į pilį ir užimti ją, tačiau nesėkmingai. Sienos buvo tokios tvirtos, kad jas pralaužti buvo begalo sunku. Nieko nepešią priešai atsitraukė, o pilies gyventojai dar kartą įsitikino, kad tik vieningas darbas ir bendros pastangos gali duoti geriausius rezultatus.

Garliavos lopšelis-darželis „Obelėlė“, „Saulučių“ gr.

Saugios vaikystės pilis

Vieną dieną tarėm sau:

Pastatykim pilį 

Saugią, tvirtą, aukštą

Ir Lietuvai ją skirkim.

Langelius geltonai nudažysim

Kad ryto pirmas spindulys

Pas mus sušilt atbėgtų. 

Bokštelius aukštai iškelsim,

Kad trispalvę vėliavą

Visi iš tolo pamatytų. 

Tvirto mūro sienas 

Surentėm visi sukibę. 

O plačiai atversime duris -

Šypsenai ir draugystei.

Mes mylėsime viens kitą,

Kad laimingi augtų čia vaikai.

O jei pakelsim aukštą, statų tiltą

Piktasis dėdė „Covid“

Nepasieks mūs nei už ką!

Skuodo raj. Mosėdžio vaikų lopšelis–darželis,  „Pelėdžiukų" grupė

Tvirtovė seniui besmegeniui

  Gyveno senis besmegenis „Pasakos“ kieme, neturėjo jis draugų. „Pasakos“ ugdytiniai nusprendė susidraugauti su seniu besmegeniu ir , kad jis turėtų savo tvirtovę, kibo į darbus. Paplušėję štai kokią tvirtovę pastatė. Tai pamatę kiti aplink kiemą lakstantys besmegeniai panoro pasižiūrėti iš arčiau. Taip mūsų senis besmegenis susirado daug draugų.

Kauno l/d ,,Pasaka“, „Snieguolės“ grupė

Draugystės pilys

    Kitados vienoje karalystėje gyveno karalius su karaliene ir dvi jų dukrelės. Princesės buvo labai aikštingos, viena kitai krėtė įvairiausias aibes, dažnai pykosi net dėl smulkmenų. Karaliui pabodo nuolatiniai dukrelių pykčiai ir vaidai, tad įsakė pastatyti joms po pilį, kad jos galėtų gyventi atskirai viena nuo kitos. Princesės džiaugėsi tokiu sprendimu ir labai laukė, kada galės būti kiekviena savo pilies valdove. Kadangi viena princesė labai mėgo baltą spalvą, tad jos pilis buvo statoma balta. Kitai princesei patiko pilka spalva, nes antroji princesė turėjo pelenų pilkumo plaukus. Laikas bėgo. Princesių gyvenimas atskirose pilyse tapo labai neįdomus, liūdnas ir pilnas sielvarto. Gyvendamos atskirai jos daug galvojo ir suprato, kad nieko nėra brangiau už draugystę ir artimo meilę bei dėmesį, už rytinį pasisveikinimą, apkabinimą ir plačią šypseną. Baltos pilies princesė ant lango parašė laišką savo sesei ir papasakojo kaip jaučiasi. Pilkosios pilies šeimininkė atrašė panašiai ir jos nutarė pastatyti draugystės tiltą, kuris jungs jų pilis bei jos galės viena kitą lankyti, kada sugalvojusios. Nuo to karto princesės tapo pačiomis geriausiomis sesėmis pasaulyje ir daugiau niekada nesiskyrė. O kokie laimingi buvo jų tėveliai!

            Vilniaus l/d „Rūta“

        „Kūlverstukai“ 

Pieštukų pilies paslaptys

Vieną kartą pieštukai labai gražiai gyveno savo spalvotoje paslaptingoje pilyje, bet vieną dieną kalbėdami tarpusavyje susiginčijo, kuris yra visų svarbiausias ir reikalingiausias. Aš esu pati gražiausia ir reikalingiausia, sako geltonas pieštukas, ne aš sako žaliasis pieštukas, ne aš esu pati gražiausia, sako raudonasis pieštukas, net paraudonavo iš pykčio. Taip ginčijosi visi pieštukai garsiai, tik   vienas juodas pieštukas neiškentęs sako: nurimkite visi, mes savo pilyje visi gyvename labai gražiai ir draugiškai, visi esame svarbūs tiek vaikams, tiek suaugusiems, jie mus myli, piešia, kuria. Visi vieningai nutarė, kad tikrą tiesą sako juodasis pieštukas. Mes savo pilyje esame visi reikalingi, juk vaikučiai mus ima ir piešia. 

Mažeikių l/d ,,Eglutė“ priešmok. ugd. 6A gr.,,Gudručiai“

Gynybinė pilis

 Mano pilis man pati gražiausia, ją statėme kartu su tėčiu. Ją saugo kareiviai ir priešai negalės patekti į vidų, nes sargybiniai visur pastatyti, aš juos priklijavau. Mano pilis labai tvirta ir vartai užsidaro, kai patrauki už virvelių, tada priešai nepatenka į pilį.Ji iš plytų, ir dar yra bokšteliai, iš kurių matosi kada priešai ateina. Aš pagaminau Lietuvos vėliavą, kad visi žinotų, kad čia mūsų pilis. Ji gina mūsų Lietuvą. Labiausiai man patinka atidaryti ir uždaryti vartus.Čia gali įvažiuoti ir tankas, ir joja raiteliai su kardais. Mano pilis su keturiais bokšteliais, aš pats juos padariau iš ritinėlių, pjoviau su peiliu, tėtis man padėjo, o paskui uždėjome ant jų stogelius, kad neprilytų. Pilis Lietuvos dienai jau pastatyta.

L/d ,,Žuvintas“  ,,Drugelių“ grupės aulėtinis Jokūbas

Gyvūnėlių pilis

 Tai pilis, kurioje auginasi žvėreliai. Kai paskambina varpelis, atsidaro durys ir gali rasti gyvūnėlius. Čia viskas šildoma ir rūksta dūmai, yra kamera, saulės baterijos. Jos reikalingos kad galėtų žildyti ežerus ir jūras. Čia yra šiaurė, miestas, kur šalta. Reikėjo daug jėgų įdėti, kad pastatyti šitą pilį.

   Kitoj pusėj yra kambarėlis, kur gali karalius ir karalienė atsisėsti.

   Čia yra gyvūnėlių gydykla ir karalius su karaliene eina miegoti.

   Čia gyvena našlaičiai. Kur ateina pavalgyti. Jiems karalius su karaliene įdeda pavalgyti. Pilį gaminti buvo lengva.

Kauno l/d „Vilnelė“

"Delfinų" gr.

Svajonių pilis

 Seniai seniai gyveno berniukas vardu Simas. Gyveno gražioje pilyje, netoli ežero. Aplink pilį skraidė paukšteliai, augo medeliai. Berniukas labai neklausė tėvelio – karaliaus. Supykę paukšteliai ir drugeliai, daugiau niekad neaplankė pilies. Apie pilies aplankymą svajojo visi paukšteliai ir gyvūnai. Berniukas augo, augo ir suprato, kad niekas nenori aplankyti jų nuostabios, aukštos pilies. Simas pradėjo klausyti karaliaus, padėti mamai ir žmonėms. Visi paukšteliai ir gyvūnai sugrižo į savo svajonių pilį.

Kauno lopšelis – darželis „Liepaitė“, „Kiškučių“ grupė

Gyvūnėlių pilis ir bokštai, gaminantys auksinius pinigus

  Čia gyvūnų pilis, kur jie žiūri pro langus. Papuošiau, kad būtų graži ligoninė. Buvo sunku dažyti, lipdyti su karštais klijais, nes bijojau nusideginti.

  Čia tiltas, kad galėtų eiti gyvūnai ir važiuoti mašinos. Tie bokštai gamina auksinius pinigus, kad nupirkti brangius baldus, o tinklas - vagims gaudyti.

  Čia atidaroma spinta, kur gali atsidaryti ir gali būti daug drabužių. Trikampio langas, kad galėtų ką nors pamatyti.

Kauno l–d „Vilnelė“

"Delfinų" gr

Mano tvirtovė

 Seniai, seniai gyveno mūsų šalyje valdovas. Sugalvojo valdovas pastatyti pilį taip, kad joks priešas negalėtų patekti. Todėl pilyje mažai langų ir durų, tik vieni pagrindiniai vartai. Pilis buvo pastatyta neregėto stiprumo, nes ji gaus ginti visą didžiojo valdovo šalį. Šalis vadinosi LIETUVA. Čia ginsime savo gyvybę — ginsime viso krašto laisvę ir šlovę, pasakė valdovas. Mes esame lietuviai, jei mūsų šalį puls priešai, kareiviai visada pasirengę ginti savo tėvynę.

Ir po šiandien pilis stovi, ir mums primena, kad mes esame patriotai, kurie myli savo šalį.

Mažeikių l/d ,,Eglutė", priešmok.ugd.6Agr.,,Gudručiai“ 

Princesės pilis

  Gyveno kartą nepaprastai graži princesė. Jos pilis buvo pati didžiausia visoje karalystėje. Princesė labai mylėjo įvairiausius gyvūnus, kurių buvo daugybė jos pilyje. Arkliukas, katinas, šuo, keletą papūgų ir įvairiausių paukštelių.

Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla

6 metų vaikai

Neįveikiama pilis

 Toj pily gyvena lietuviai. Yra daug langų. Pro juos žiūri sargybiniai. Bijo, kad neužpultų priešas. Pakeliamas tiltas tam, kad priešas nepatektų į vidų. Durys stipriai uždarytos. Sargybiniai vaikšto aplink. Stebuklų čia nėra. Čia tvirtovė. Kad visi jaustųsi saugiai, visada budi sargybiniai. Jie daug dirba. Net naktį nemiega, kad visiems būtų ramu ir saugu.

 Mažeikių l/d ,,Eglutė“ priešmok. ugd. 6A grupė

Girinio pilis

 Pilis stovi ant aukšto kalno. Pilyje turi būti Lietuvos vėliava ir kuo daugiau Lietuvos spalvų. Pilį turi saugoti tvirta tvora, stiprios, tvirtos sienos. Ant pilies stogo yra bokštai su langais. Per langus matosi, kas atvažiuoja į pilį.

Kauno l/d „ Girinukas“, „ Meškiukų“ grupė

Lietuvos pilis

 Čia yra pilis. Ji stovi Lietuvoje, nes turi Lietuvos vėliavą. Labai gražios spalvos vėliavos – geltona, žalia, raudona. Pilies sienos  tvirtos.   Prie pilies yra apsauga - stiprūs vyrai. Tas baltas kelias – tai tiltas. Galima jį pakelti, kad  neateitų visokie blogiečiai. Galima uždaryti vartus, galima   atidaryti, kai ateina svečiai. Labai patogu ir saugu. Dar ir gražu.

Kauno l/d  „ Girinukas“, „ Meškiukų“ grupė

Adrės pilis

 Čia gyvena karalienė Adrė su sargybiniu.  Ji labai myli kates. Sargybinis visą laiką pamaitina kates kačių maistu. Kartais duoda ir kitokio maisto. Kad katytė patektų į pilį, pilies durys visą laiką būna atidarytos. Bet čia niekas negali patekti, nes prie vartų yra du sargybiniai šunys. Šitoj pily bus kačių paroda. Bus kačių nameliai, maistas ir draskyklės (nu kur katės draskosi ir pasigalanda nagučius). Čia atvažiuos daug žmonių su savo katytėmis. O paskui vakare tai visi išvažiuos, neliks.

Kauno Aleksandro Stulginskio mokykla ,,Bitutė“ grupė

Ledo princesės pilis

Senai, senai tarp debesų gyveno rūmuose Princesė. Jos tarnai buvo: ledo žmonės, besmegeniai, šaltis,  žiema ir vėjas. Jie saugojo princesę ir dirbo visokius darbus: bėrė sniegą, šaldė vandenį, pustė sniegą. Ledo slibinas saugojo Princesės pilies tiltą ir atidarydavo, kai Princesė norėdavo išvažiuoti pažiūrėti, kaip tarnai dirba. O kai pasibaigdavo žiema, slibinas uždarydavo tiltą ir Princesė eidavo miegoti iki kitos žiemos. O slibinas visą laiką saugoja pilį.

Telšių l/d „ Žemaitukas“, „ Pelėdžiukų“ gr.

Princesių pilis

Buvo princesių pilis. Toje pilyje gyveno princesės. Jos turėjo burtų lazdeles ir galėjo daryti stebuklus. Ir tie stebuklai buvo geri. Vieną kartą princesės išėjo pasivaikščioti po mišką. Bevaikščiodamos jos pamatė, kad yra ne vienos, o aplinkui gyvena žmonės su vaikais. Su smalsumu princesės paklausė žmonių:

– Iš kur jūs ir ką čia veikiat? 

Jie atsakė:

– Mes gyvename Lietuvoje ir švenčiame jos gimtadienį. 

Ir sugalvojo princesės visiems jiems padovanoti dovanų. Savo burtų lazdelėmis pamojavo ir atsirado: planšetės ir daug daug saldumynų. Padėkojo žmonės už dovanas ir atsidėkodami princesėms padovanojo pasakų knygą. 

Grįžusios princesės į savo pilį žaidė įvairiausius žaidimus ir džiaugėsi, kad susipažino su nuostabiais žmonėmis. Paskaičiusios pasakas ir išsivaliusios dantukus nuėjo miegoti.

Telšių lopšelis-darželis „Eglutė“, priešmokyklinė „Bitučių“ grupė

Kauno pilies pasaka

Senai, senai, kai dar nebuvo didelių namų ir mašinų, tai žmonės pastatė labai didelę pilį iš plytų, kad gintųsi nuo negerų žmonių. Žmonės pastatė didelę pilį, kad visi ten tilptų, kai ateina blogiečiai. Pilies vadas buvo karžygys su arkliais ir dar jis turėjo kardą ir Lietuvos vėliavą ant pilies( geltoną, žalią ir raudoną). Pilyje buvo daug atskirų kambarių, kad tilptų visi žmonės. Dar pilyje buvo rūsys. Ten žmonės virė valgyti, slėpė maistą ir vandenį, kad blogiečiai nerastų. Dar po pilies stogu gyveno pabaisiukas. Ir jis buvo labai geras, norėjo su visais žaisti slėpynių. Man tai patinka pilis, aš gyvenčiau ten, nes ji labai didelė ir turi daug kambarių. Ir dar ten gyvena geri žmonės, o blogų ten neleidžia.

 Kauno mokykla-darželis „Šviesa“, Moksliukų sodyba

Karalių pilis

Lietuvoj gyveno karalaitis ir karalaitė. Karalaičio pilis buvo pakalnėj, o karalaitės toli ant kalno. Jie įsimylėjo vienas kitą ir norėjo būti kartu. Karalaitis sugalvojo pastatyti tiltą, kad galėtų nueiti pas mylimąją. Statė ir pagaliau pastatė. Tiltas einant lingavosi, nes pūtė vėjas, bet karalaitis nebijojo. Jis nuėjo pas karalaitę į pilį ir jie susituokė. Tada iškėlė Lietuvos vėliavą virš bokšto ir gyveno laimingai. Jiems patiko, nes gyveno Lietuvoj.

Telšių L/d ,,Mastis“ , priešmokyklinė ,,Boružiukų“ grupė

STEBUKLINGA GELTONOJI PROTĖVIŲ PILIS

Seniai, seniai, kai dar žmonės tikėjo stebuklais, gyveno Šrekas ir Undinė Lili.   Vienas kitą labai mylėjo, o iki pilnos laimės trūko tik nuosavų šeimos namų. Pradėjus statyti namus jų neužbaigė ir jie liko pusiau pastatyti. 

Praėjo daug metų, užaugo Šreko ir Lili vaikai. Vieną dieną jie sumąstė išpildyti tėvų svajonę. Broliai Šrekiukai  ir sesuo undinėlė statė dieną ir naktį be poilsio. Iš paprasto tėvų namelio greitai išaugo didinga geltona pilis.

Vieną dieną įvyko stebuklas -  trumpam užtemo dangus, tapo nematoma, kai netikėtai išlindus spindinčiai geltonai saulei visi pastebėjo, kad tapo geltoni žmogeliukai.    

Nuo to laiko įvykus stebuklui pilis buvo pavadinta „Stebuklinga geltonoji  protėvių pilis“.  Tėvai buvo be galo laimingi, kad vaikai išpildė ir atstatė jų neužbaigtus namus, kurie taps iš kartos į kartą visų geltonųjų palikuonių namais.  

Telšių l/d „Žemaitukas“, „Peliukų“ grupė

PILIS

Pilyje gyvena Gediminas, jo visi klauso... Jis turi kareivių;

Pasilipęs į bokštą, Gediminas žiūri. Jei pamato blogus žmones, tada pradeda kviesti kareivius į karą...

Pilyje yra visada vėliava „LIETUVA"

Telšių l/d „Žemaitukas“, „Gandriukų“ grupė

Vilniaus Gedimino pilis

(arba Televizijos bokštas)

Šioje pilyje gyvena berniukas, vardu Bičius. Bičius turi daug žaisliukų: mašinyčių, meškiukų, traktorių, kamuoliukų. Jam patinka šioje pilyje žaisti. Bet labiausiai jis mėgsta užlipti aukštai į pilies bokštą. Iš ten jis stebi plaukiančius debesėlius .  Jam debesėliai panašūs į žaisliukus, kuriuos turi namuose. Žiūri į debesis ir sako į kurį žaisliuką jis panašus. Šitas- tai mano traktoriukas, šitas panašus į meškiuką... Vieną dieną užlipo į bokštą, bet nematė jokio debesėlio, nes labai smarkiai lijo. Bičius pradėjo verkti, jam buvo liūdna. Tada jis nubėgo pas savo mamytę. Mamytė apsikabino ir pasakė, kad dabar debesėliai pasislėpę, žaidžia slėpynių, kitą dieną tu juos vėl pamatysi. Berniukas apsidžiaugė labai ir nusišypsojo. Kitą dieną švietė saulytė ir jis vėl pamatė savo debesėlius

Vilkaviškio vaikų lopšelis -darželis „Eglutė“ 

„Drugelių“ gr., Jonukas 4m.

Raganiukės pilis

Pilyje nuo seno linksma raganiukė Maja gyveno. Pilyje buvo tamsu ir nykoka, o raganiukės draugė buvo tik šluota. Su ja Maja šluodavo grindis, o su kotu maišydavo katile vinis. Pravėrusi langą bokšto, raganiukė dainuodavo dainelę išmoktą: „Ka -ka -ka, ū-ū-ū, neturiu aš draugų !“ 

Išgirdo varna dainas, pasisiūlė būti raganiukės geriausia drauge . Iki šiol jos gyvena drauge ir verda košę rudą katile. Joms labai dabar smagu ir vaikai norėtų su jomis pabūti kartu!

Telšių l/d "Žemaitukas" "Meškiukų" grupė

Sena pilis

Šita pilis yra sena ir pastatyta iš akmenų, kad būtų tvirta, bet vis tiek ji dažnai griūva. Pilyje gyvena žmonės ir saugo savo pilį. Vietoj langų gali įdėti akmenis, o paskui juos išimti. Žmonės išsikasė vandenį, kad niekas negalėtų perbristi. Kai visi pareina namo, tiltą išardo, o paskui vėl sudeda, arba patraukia už virvutės ir pakelia aukštyn. Pilies kieme yra aikštelė, kurioje pastato mašinas. Kartais užlipa į bokštą ir žiūri, ar neateina negeri žmonės.

Telšių l/d "Žemaitukas"  

"Ežiukų" gr.

Svetingos karalystės pilis

  Tvirtoje, gražioje, stiprioje pilyje gyveno karalius ir karalienė. Jie turėjo tarnų, kad išvirtų valgyti ir prikapotų malkų. Jie turėjo princesę ir princą, kurie iškeliavo į kitą, naujesnę pilį, nes ši jau sena. Likę karaliai vieni labai liūdėjo, todėl kvietėsi daug svečių ir kėlė puotas, kuriose valgė, žaidė žaidimus ir linksmai šoko.

Kauno l/d "Boružėlė", 

 "Varpelių" grupė

Ežero pilis

 Seniai seniai, gal  ir nelabai seniai, už jūrų marių gyveno karalius. Jis savo  vaikams savo rankomis pastatė pilį. Karalius tik savo kariams leido išeiti į lauką, nes bijojo, kad jo šeimai kažkas atsitiks. Karalius leisdavo įkvėpti gryno oro balkone. Pilis buvo stipri, jokiam priešui buvo neįmanoma įeiti į pilį. Karalius labai džiaugėsi, kad pastatė tokią stiprią pilį.

Vilniaus l/d "Giliukas", "Žiniukų " grupė,

Benas, 4m.

Vilniaus katedros varpinė

Varpinė randasi Arkikatedros aikštėje, norėjau padaryti varpinę nes radau lankstaus storo popieriaus. Pagal nuotraukas mačiau, kad senais laikais varpinė atrodė mažesnė ir kitokia. Skamba kai prasideda mišios.

Vilniaus l/d "Giliukas", "Gudručių" gr.

Snieguolės pilis

Pilyje gyvena Snieguolė ir trys nykštukai. Į pilį nykštukai pakyla liftu. Ji spindi, nes visi labai mėgsta saulės ir žvaigždžių zuikučius. Pilies kieme yra slėptuvės, kuriose galima naktį miegoti ir žvaigždeles stebėti. Žolė, piles viduje skirta ramiai vaikščioti ir iškylauti. Snieguolė su nykštukais kiekvieną vakarą žiūri pro langą, stebi žvaigždes ir skaičiuoja.

Vieną vakarą jie pamatė krintančią žvaigždę. Tada spėjo sugalvoti norus.  O išėję pasivaikščioti, Snieguolė su nykštukais, sutiko zuikį. Jis pasekė jiems pasaką. Tuomet visi užmigo. Zuikis buvo apsimetėlis.  Tai buvo ragana, kurią nykštukai atpažino ir išvijo iš jų pilies. Išsiuntė ją į raganų pasaulį. Taip viskas baigėsi gerai, nes visi buvo laimingi.

Vilniaus l/d "Giliukas",  "Žiniukų" gr.

Lietuvos pilis

Vieną kartą gyveno daug žmonių pilyje. Jie saugojo pilį nuo pavojų, vilkų, lapių, kiškių, meškų, šikšnosparnių ir stumbrų. Ir vienas žmogus išėjo apsižvalgyti. Jis matė kitus žmones. Pasisveikino ir paklausė kokie jų vardai? Tumas, Haris, Laurynas, Dovydas, Kajus, Povilas, Rokas, Kasparas, Tadas, Upė, Benas, Ula, Joris. Po to žaidė pirštų žaidimą. Labas nykštį, labas smaližiau, labas didysis, labas bevardi, labas mažyli tau sakau. Nuėjo visi pusryčiauti. Papusryčiavę pamatė tiltą, o po juo stumbrą. Stumbras ieškojo maisto. Pilies žmonės išsigando. Ir ėjo ieškoti maisto daržovių ir lapų. Ir bandė jį prisijaukinti. Norėjo, kad saugotų jų pilį. Ir žmonės prižiūrėjo ir augini tą stumbrą. Labai džiaugėsi. Žmonės galėjo išeiti pasivaikščioti. Ir sutiko vėl savo tuos draugus. Kartu žaidė linksmai.

Vilniaus l/d "Giliukas",  "Žiniukų" gr.

Mažųjų lietuvaičių pilis

Kartą gyveno mažieji lietuvaičiai, kurie daug šypsojosi ir dalino visiems savo šypsenas. Jie mėgo klausytis padavimų apie Vilniaus miesto įkūrimą, Gedimino ir Trakų pilis.  Mažieji lietuvaičiai labai mylėjo Lietuvą, bet neturėjo savo pilies. Pasitarę tarpusavyje, nusprendė patys pasistatyti savo pilį. Pasidalino į komandas ir ėmėsi darbų. Daug įvairių statybinių medžiagų sunaudojo ir užtruko ne vieną dieną. Kai pilis buvo pastatyta, mažieji lietuvaičiai apsigyveno savo pilyje ir garsiai, kiek širdelės gali, šaukė: „Mes mylim Lietuvą!“. Taip laimingai ir  gyveno mažieji lietuvaičiai, klausėsi lietuviškų pasakų, legendų, padavimų ir darė gerus darbelius Lietuvai.

Pakruojo l/d „Vyturėlis“,  4-5 metų vaikai iš grupės „Šypsenėlės“

Silvijos svajonių pilis

Kadaise gyveno maža princesė Silvija, didelėje pilyje su mama, tėčiu ir sese. Jai labai patiko didelė pilis, bet vieną gražų žiemos vakarą princesė Silvija paprašė tėvelių, kad jai ir jos sesei pastatytų po pilį, kurias galės pačios įsikurti ir jose gyventi. Sesei pastatė didelę pilį miške, o princesė Silvija norėjo mažos pilies ir kad ji stovėtų ne bet kur, o prie vandens, nes jai labai patiko jūra ir laivai. Tad tėveliai sutiko ir jos pilį pastatė prie jūros, kad iš bokštų Silvija galėtų stebėti atplaukiančius ir išplaukiančius laivus, o savo kambaryje ji visada girdėdavo jūros ošimą, kuris jai būdavo kaip lopšinė prieš miegą. Princesės Silvijos pilis buvo nepaprasta, nes tėveliai ją papuošė atšvaito medžiaga, kad ir naktį laivai pašviesdami matytų jos pilį. Tai buvo tarsi švyturys ir kelrodis, kad galėtų jūreiviai grįžti namo.

Kauno Aleksandro Stulginskio mokykla -DC

"Kiškučių" gr. ugdytinė Silvija

Šuniukų ir kačiukų rūmai

Vilnius turi Gedimino bokštą, o mes Kaune nuo šiol turim „Šuniukų ir kačiukų rūmus“! Turėjom daug tuščių dėžių, iš kurių sukonstravom pilies karkasą. Jį suklijavom lipnia juosta. Karkasą ištepėm lipalu ir apklijavom tapetais – plytų imitacija, juk rūmai turi būti iš plytų, kad vilkas nenupūstų! Suformavom varstomas duris, didelį varstomą langą ir du mažiukus langus. Taip pat suformavom rūmų viršuje bokštelius ir iškėlėm trispalvę – juk mes lietuviai! Papasakojom vaikams apie Lietuvoje esančias pilis ar jų liekanas, Lietuvos istoriją. Taip pat vaikams pilyje pakabinom baltų lapų – kad skatintumėm vaikų kūrybiškumą ir leistumėm laisvai perteikti mintis piešiniais.

Kauno miesto l/d „Kregždutė“ 

„Saulučių“ gr. ugdytinis Jonas 

Džiugo pilis

  Ten gyveno Džiugas, ne vienas . Labai jam patiko pilis, jis galėjo lipti, lipti ir daryti ką tik nori. Turėjo ir gyvūnų. Gyvūnai lipa laiptais. Jis džiaugėsi , kad tokioj pilį gyvena.

  Telšių l/d „ Eglutė“,

 „ Geniukų“ „ Linksmučių“ grupės

Vieno bokšto pilis

Kartą buvo graži, vėjuota ir labai šalta žiema. Viduryje miesto, žmonės buvo pastatę didžiulę pilį su dviem aukštais bokštais. Jie tikėjo, kad pilis ir jos bokštai juos saugo nuo blogio. Pilyje rinkosi visi švęsti miesto švenčių, ponų gimtadienių, joje vyko įvairios apdovanojimo ceremonijos. Vieną dieną labai stipriai pūtė vėjas, jis buvo toks stiprus, kad sugriovė vieną bokštą. Buvo baisi ir liūdna diena, žmonėms teko glaustis likusiame pilies bokšte. Jie prakentėjo visą žiemą ir atėjus pavasariui, iškėlė Lietuvos vėliavą vieno bokšto pilyje. Visus suvienijo tikėjimas ir viltis apie geresnį rytojų.

Kauno Mokykla – Darželis „Šviesa“

Širdukų sodyba

Ten , ant aukšto kalno

 Buvo graži pilis, kuri stovėjo ant aukšto kalno, aptverta aukšta tvora, apsupta didelių medžių, o jos apačioje tekėjo upė. Toje pilyje gyveno karalius, karalienė ir jų vaikai. Vaikams dirbti nieko nereikėjo , nes viską padarydavo tarnai. Po kiek laiko vaikams pasidarė nuobodu ir jie norėjo iškeliauti už tvoros ir pasivaikščioti   po mišką.

Vieną dieną jie išėjo pasivaikščioti ir sutiko būrelį vaikų, kurie rinko šiukšles. Parėję į pilį vaikai papasakojo karaliui ir karalienei. Tėvai pasiūlė tuos vaikus pasikviesti į pilį. Vaikai taip ir padarė. Visi buvo linksmi ir laimingi, nes susipažino, kaip atrodo pilis ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Nuo to laiko visi dažnai susitikdavo ir žaisdavo.

Ir dabar ta pilis dar   stovi ir ją visi nori aplankyti.

 Mažeikių lopšelis-darželis ,,Eglutė‘‘,

3-4 metų vaikai

Mažųjų milžinų pilis

Toli, toli už jūrų marių, pilyje gyveno mažieji milžinai. Kartą tamsią naktį, du patys jauniausi milžinai Tigas ir Lilė, nieko nesakę mamai ir tėčiui išėjo į mišką ieškoti maisto. Beieškant juo užklupo rūkas. Tigas ir Lilė labai išsigando, nebe žinojo į kurią pusę eiti. Labai išsigandusiu, drebančius, bijančius su nerimu mažuosius milžinus išgelbėjo netikėtai sukilęs greitasis vėjas, kuris išsklaidė rūką. Išsisklaidžius rūkui Tigas ir Lilė surado kelią namo. Mažieji milžinai suprato, kad vieniems į mišką eiti negalima. Nuo šiol į mišką jie eis tik su tėvais arba tik tada kai suaugs. 

PABAIGA.

Telšių l-d „Eglutė“, 

„Kiškučių“ ir „Boružėlių“ grupių vaikai.

Šviesos karalystė

  Jurbarko darželyje stūksojo pilis. Ją saugojo gausus būrys kareivių, o šalia ganėsi trys nuostabaus grožio vienaragiai: Rufas, Mufas ir Tufas. Atėjus nakčiai pilis paskęsdavo tamsoje. Rufas, Mufas ir Tufas buvo nepaprasti vienaragiai, jie sugebėdavo baisiausius dalykus paversti gražiais. Taip ir pilyje karaliaujančią tamsą jie sugebėjo pakeisti nuostabiomis ryškiausiomis spalvomis! Kai nušvito pilis, joje apsigyveno gražiausiomis giesmėmis giedantys paukšteliai, girdėjosi stebuklingo upelio čiurlenimas. Pilis tapo stebuklinga ,,Šviesos karalyste“.

Jurbarko lopšelis – darželis ,,Nykštukas“,

 ,,Drugelių“ grupė

Gedimino pilis

Pilyje gyvena karalius, karalienė, princesė, princas. Jie puošiasi gražiais drabužiais, princesės aunasi aukštakulnius. Princesė, vardu Gėlytė,  eina pasivaikščioti. Princas joja su arkliu ieškoti princesės. Jis apgina princesę su kardu. Karaliai, karalienės, princesės, princai mėgsta normalų maistą:   valgo daug daržovių, kartais valgo ir saldainių. Pilyje jie žaidžia žaidimus, prausiasi, darbuojasi, viską gali nuveikti. Princesė mėgsta spalvinti, ji gražiai spalvina. Įdomu gyventi pilyje. Atsidaro vartai ir sargybiniai joja su arkliais. Jie saugo pilį nuo priešų.

Mažeikių lopšelis-darželis „Eglutė”, 4 B grupė

 Princesės ir princo pilis

  Šioje pilyje gali gyventi princesė ir princas, dar karalienė ir karalius ir šuniukas vardu Rudis. Vieną kartą princesė pamatė tokią gražią pilį. Joje gyveno karalius ir karalienė. Jie prižiūrėjo princesę. Ji užaugo graži ir gera...

Telšių l /d „Žemaitukas“

"Geniukų"gr.

Nykštukų pilis ant Luokavos kalno

Kartą tolimoje šalyje gyveno draugiški nykštukai. Ant aukšto kalno jie turėjo savo pilį. Kalnas buvo apaugęs medžiais. Dieną nykštukų pilies nebuvo matyti. Ji būdavo nusileidusi po žeme. Ten nykštukai ieškojo brangakmenių. Bet atėjus nakčiai pilis iškildavo į paviršių. Garsiai atsidarydavo pilies durys ir iš jos išeidavo nykštukai. Jie išnešdavo į žemės paviršių savo lobius. Brangakmenius nykštukai sudėdavo į vagonėlius, kuriuos traukdavo garvežys. Visą naktį nykštukai savo lobį nešiodavo po mišką. Netoli kalno gyvenantys žmonės girdėdavo atsidaromų durų girgždesį ir garvežio bildesį, bet į mišką neidavo. Tik žiemą, patys drąsiausi žmonės, eidavo į mišką ieškoti nykštukų lobio. Kai kuriems pasisekdavo sniege pastebėti žibantį brangakmenį. Nykštukai nenorėdami, kad žmonės taptų gobšūs, savo lobį užbūrė. Jei brangakmenį rasdavo geros širdies žmogus, jis tapdavo laimingas ir turtingas. O jei rasdavo lobį piktos širdies žmogus, tai brangakmenis parneštas į namus ištirpdavo.

Akmenės gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyrius „Gintarėlis“

Lietuvos pilis

 Lietuvos pilyje gyvena ledo karalienė. Pilį saugo trys tarnai. Kai karalienė nori išeiti iš pilies, tarnai turi atidaryti vartus ir nukasti sniegą. Tarnai laiko Lietuvos vėliavas, kad visi žinotų, kad čia Lietuvos pilis.

Telšių L/d „Žemaitukas“ 

Pelėdžiukų grupė

Vaivorykštės-Rožės pilis

 Vaivorykštė-Rožė gyveno gražioje pilyje, kurioje buvo bokštai su stikliniais liftais. Kartą jų kraštą užpuolė priešai ir princas Vilnius išvyko ginti princesės Vaivorykštės-Rožės. Ilgai jis kovėsi su priešais, bet viskas baigėsi laimingai, priešai buvo nugalėti. Princesė laukė princo Vilniaus, vis žiūrėdavo pro stiklinius langus, kada jis sugrįš. Vieną dieną ji pamatė parvažiuojantį princą. Savo automobilį “Žaibą“ princas pastatė prie pilies. Laiptų į bokštą nebuvo, todėl princas metė virvinius laiptus iki princesės lango. Tuomet užlipo jais iki stiklinio lifto. Princesė jam padėkojo, kad jis taip ryžtingai kovėsi su priešais. Iškėlė didelę puotą, pakvietė daug svečių. Visi svečiai atvežė po rožę. Rožės žydi iki šiol ir primeną mums gražią istoriją.

Vilniaus L-d „Giliukas“,

 „Čiauškučių“ grupė

Širdukų laimės pasakų pilis

 Buvo šilta žiemos diena. Vaikščiodami žmonės rado pilį ir nusprendė, kad čia bus Jų Tėvynė. Toje pilyje apsigyveno, labai daug gerų žmonių. Pilis buvo graži, didelė ir turtinga, ten visko buvo daug: paveikslų, deimantų, indų. Žmonės toje  pilyje dainavo ir statė sniego senius. Ir jie buvo labai laimingi, todėl, kad turėjo Tėvynę ir šeimas, ir daug mažų vaikų. Vaikai triukšmavo ir džiaugėsi gyvenimu pilyje. Tos pilies gyventojai turėjo savo vėliavą, herbą, gerai mokėjo ir gražiai giedojo savo himną. Turėjo savo gynėjus nuo blogų žmonių. Ta pilis vadinosi „Širdukų laimės pasakų pilis“.

Kauno mokykla – darželis „Šviesa“

Kauno pilis

 Stovėjo pilis Kaune. Ji vadinosi Kauno pilis ir joje gyveno slibinas, karalius, kareiviai ir sargybiniai. Viename bokšte gyveno karalienė. Jie statė smėlio pilį ir važiuodavo su karietomis pasivažinėti bei ieškodavo pilių kituose miesteliuose. Dar vienam bokšte gyveno princesė ir išvyko į Ameriką laimės ieškoti su kitu karaliumi. Karalienė su karaliumi važiavo pas ją į svečius, bet princesę netikėtai pagrobė drakonas. Ji šaukėsi pagalbos ir išgirdo trys riteriai. Jų vardai buvo Džeris, Tomas ir Raideris. Jie skubiai nubėgo gelbėti princesės, nes žinojo kur yra drakono urvas. Riteriai išlaisvino princesę ir visi grįžo atgal į Kauno pilį. Jie niekada daugiau nevažiavo į Ameriką.

    Kauno l/d "Girstutis",  

"Linelio" grupė

Raudonės pilis

Ant Nemuno kranto darbininkai pastatė gražią, raudoną pilį. Pavadino ją Raudonės pilimi. Joje gyveno karalius su karaliene. Jie turėjo daug tarnų ir arklių. Karalius dažnai išjodavo į karą. Karalienė labai liūdėdavo viena. Kiekvieną dieną ji lipdavo į bokštą ir dairydavosi ar karalius negrįžta. Kai karalius išjodavo, tarnai pakeldavo tiltą, kad niekas negalėtų patekti į pilį. Tarnai linksmindavo karalienę ir prižiūrėjo arklius, atnešdavo jiems grūdų. Kai karalius grįždavo būdavo rengiamas didelis balius. Jame dalyvaudavo visi pilies gyventojai ir žmonės iš kitų pilių. Visi džiaugdavosi, danguje šviesdavo daug spalvotų fejerverkų.

Alytaus l/d „Saulutė“; „Voveriukų“, „Pelėdžiukų“ grupės

Saulės pilis

 Mūsų pilis  vadinasi „Saulės pilis“, nes viduje matosi saulutė. Mūsų grupės pavadinimas irgi „Saulutė“. Pilyje gyvena princesė, ji pakvietė į savo šventę draugus. Tam, kad įeiti į vidų, reikėtų praeiti sargybą (vartus saugoja du šunys). Jie pauosto kiekvieną įeinantį, ir jei tu esi geras žmogus, tave praleidžia. Be to pilį iš viršaus saugoja drakonas, jis naktimis skraido aplink pilį ir saugo ją nuo priešų.

 Vilniaus l/d „Karuselė“ , gr."Saulutė"

Karilė Koncevičiūtė

ŽAIBŲ PILIS

Tai – žaibų pilis. Kai lyja ar būna audra su griaustiniu, ji į save traukia žaibus, nes joje gaminama elektra. Per viršuje judančią grandinėlę elektra „keliauja“ link apačioje esančio žalio laido. Per šį žalią laidą elektra „išdalinama“ visam miestui. Šonuose esančiais laiptukais žmonės gali užlipti į viršų ir stebėti, ar viskas gerai. Galima matyti, kaip elektra perduodama tolyn per visą sistemą. Kai žaibuoja, tikrinama, ar žaibas nenutraukė elektros tiekimo, ar nesukėlė gaisro, ir ar nepadarė kokios nors kitos žalos.

Vilniaus l/d "Karuselė", gr. "Saulutė"

Deimantas B.

 Tytuvėnų pilis

Kartą šioje nuostabioje pilyje gyveno karalius Aironas ir princesė Žvaigždutė. Princesė kiekvieną dieną puošėsi vis kitomis suknelėmis, o karalius nuolat skaitė knygas. Nors princesė ir buvo labai ryški, bet raidžių ji nepažinojo. Ji naktimis mėgo skaičiuoti žvaigždes ir stebėti, kaip karalius kažką palinkęs daro prie stalo. Princesė nutarė išsiaiškinti, ką karalius veikia. Ji patyliukais įslinko į karaliaus menę ir paėmė nuo stalo knygą. Princesė ilgai vartė knygos lapus, bet nesuprato kas knygoje parašyta. Jai patiko knygos paveiksliukai. Tuo metu į menę grįžo karalius Aironas.

Princesė labai apsidžiaugė, kad išmoks skaityti ir galės į nuostabią pilį pasikviesti savo draugus: Širdelę, Kaspinėlį, Saulutę ir kitas Žvaigždutes. Ji galės draugams perskaityti pasakojimą „Bridvaišio piliakalnio istorija“ iš karaliaus Airono knygos.

Kelmės r. Tytuvėnų l/d    „Pelėdžiukų“ grupė

Trakų pilis

Seniai, seniai, vienoje gražioje šalyje gyveno geri ir laimingi žmonės, Jie niekada nesipyko ir draugiškai gyveno. Vieną dieną pasklido žinia, kad į šalį ateina pikti ir negeri žmonės. Visi susirinkę kartu, nusprendė ir ėmė ant aukšto kalno statyti didelę ir tvirtą pilį. Darbai vyko dieną ir naktį... Pagaliau pilis buvo pastatyta. Pamatę, kad tokios pilies įveikti negalės, priešai pasitraukė ir daugiau niekada čia nepasirodė. Gerieji žmonės gyveno ilgai ir laimingai, laisvėje ir taikoje.

Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos

 ikimokyklinio ugdymo gr.,, Žiogeliai“

Gedimino pilis

Seniai, labai seniai, gražioje pilyje gyveno drakonas ir karalius. Vieną ankstų rytą karalius sugalvojo drakoną iš pilies išvaryti. Drakonas labai supyko ir tarė:

Rytą įėjęs į drakono kambarį, karalius rado skraidančią bitutę. Labai apsidžiaugė ir pasiūlė gyventi kartu.

Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos priešmokyklinio ugdymo gr.,,Bitutės“ ugdytiniai

 Nykštukų pilis

 Miške  gyveno   nykštukai. Jie  neturėjo  savo   namučių. Lijo  lietus  ar   snigo  sniegas,  nykštukai   slėpėsi  po  eglute. Jiems   visada  buvo  baisu. Slėpėsi  nykštukai   nuo  vilko,  nuo   lapės  ir   nuo   pelėdos.  Pats  sumaniausias   nykštukas sugalvojo pasistatyti   savo  namus. Visi  kibo   į  darbą. Nešė  akmenis,   dėjo  juos  vieną   ant  kito. Uždengė  stogą,   įstatė  tvirtus  langus   ir  duris. Pagaliau  namas   buvo  baigtas.  Pamatė   nykštukai, kad  jie  pastatė   visai  ne  namelį,   o  didelę  pilį.  Smagu   visiems  buvo.  Nebereikėjo   daugiau  bijoti vilko  ir   lapės. Nebaisus   nykštukams  šaltis   ir  lietus. Pasikvietė  į   pilį  savo  draugus   žvėrelius  ir  iškėlė   puotą. Tai  linksma  buvo, skambėjo  visa   giria.

 Palangos m. l/d  ,,Nykštukas“,  ,,Linksmučių“ gr.

Vaikų pilis

 Čia pilis. Čia galėtų gyventi žmonės. Visokie: su kardais ir princesės. Pilis su sienom ir vartais. Ir dar su bokštais. Prilipdėm akmenukų ant sienos...nu, kad stipri būtų tokia, kad nesugriūtų. Kad milžinas nesugriautų... Labai daug akmenų reikia. Dar rulonėlius dažėm: žaliai, geltonai ir raudonai – tai reiškia – Lietuva. Pilį suklijavom ir buvo čia vėliavos. Ir dabar trys aukštai yra – va: vienas, du, trys. O čia gali būti ir dainų pilis: gyventų tėvai ir vaikai. Čia reikia šokti ir dainuoti: Lietuva Lietuva, tu gimtine mylima!

Vilniaus Trakų Vokės l/d „Boružėlių“ grupė

Lietuvos pilis

Kartą gyveno karalius ir karalienė, kurie vadovavo, kad visi žmonės gyventų pagal taisykles. Jie turėjo vaikus princą ir princesę, kurie irgi gyveno su jais. Pilį  nuo priešų saugojo sargai. Upė neleido priešams užpulti pilies, nes tiltą sargai pakeldavo su storom virvėm. Priešai norėjo patys vadovauti ir parašyti savo taisykles. Bet kartais karalius su karaliene galėjo išsimaudyti upėje. Prie pilies gyveno paprasti žmonės, kurie augino karves, kiaules, arklius , avis ir t.t. Šitie žmonės parduotuvių neturėjo , viską pirko internetu, nes buvo karantinas. Karalius ir karalienė gyveno laimingai ir turtingai ir priešai jų nepuolė, nes jie turėjo naminį slibiną, kuris spjaudėsi ugnimi.

Kauno lopšelis – darželis „Boružėlė“   „Zuikučių“ grupė

Karaliaus ir karalienės pilis

 Vieną kartą buvo tokia pilis, kurioje gyveno karalienė ir karalius. Jie linksmi gėrė arbatą. Pilį saugojo sargybiniai nuo užpuolikų. Pilį puolė varnos. Jos šnipinėdavo karaliaus ir karalienės gyvenimą. Sargybiniai viską gerai matė, todėl laiku pastebėdavo varnas ir kardu mušdavo į skydą, pūsdavo ragą. Varnos išsigąsdavo ir nuskrisdavo. Karalius su karaliene toliau linksmi gerdavo arbatą.

Kauno l/d „Rasytė“ „Karlsono mažylių“ gr. vaikai

LIETUVOS PILIS

Seniai seniai gyveno daug žmonių. Taip pat gyveno karalius ir karalienė. Jie nusprendė pasistatyti pilį. Kai pasistatė, pamiršo pastatyti duris ir po to atėjo priešai ir ją sugriovė.  Tada jie pastatė naują pilį, bet pamiršo langus. Vėl pastatė , o priešai nusijuokė - 

"Mes vis tiek sugriausim"  .

Priešai griovė griovė griovė ir nebesugriovė, karalius ir karalienė džiaugėsi, visi žmonės irgi. Ir tada visi gyveno laisvai.

Vilniaus l/d "Giliukas", "Žiniukų "gr., Kajus S.

Lietuvos pilis

Stovėjo pilis. Kunigaikštis Matas ir jo sargyba saugojo pilį. Kad priešai pilies nesugriautų, vartų neatidarytų ir vėliavos nepaimtų.

Atėjo karalius Mindaugas ir karalienė Kotryna. Atsisėdo į sostus ir šventė, kad niekas neįsilaužė į pilį. Pripūtė daug balionų, kuriuos paukščiukai susprogdino. 

Vartai atsidarė, karalienė išėjo į kiemą apžiūrėti savo valdų, kaip žydi gėlės. Augo rožės. Karalienė buvo laiminga.

Vilniaus l/d "Giliukas" , "Pabiručių" grupė

Karališka pilis

Vieną kartą gyveno pilis. Jai buvo 99 metai. Pilis prisiminė, kai joje gyveno karalius ir karalienė. Jie turėjo sūnelį Karaliuką Augustą.Buvo Karaliuko  gimtadienis,jam suėjo 1 metukai.Dovanų  gavo karūnėlę ir karališką vežimėlį,apjuostą auksu.Pilyje vyko puota,karalienė su karaliumi daug prisivalgė ir susirgo. Karaliukas buvo neseniai krikštytas ir jį tuo metu prižiūrėjo krikšto tėvai.Kol sargybiniai nematė,krikšto tėvai paėmė karaliuką ir išsinešė į savo neturtingus namus ir vaiką užrakino palėpėje.O patys sugalvojo užsidirbti pinigų,visiems parodydami Karaliuką už mokestį.Jie susirinko daug pinigų ir praturtėjo.Kai pasveiko karaliai, pamatė, kad nėra jų vaikelio. Tada supykę davė įsakymą sargybiniams ieškoti  Augusto. Krikšto tėvams nusibodo Karaliukas ir jie pardavė jį brakonieriams. Šiems nepatiko vaiko verkimas,  jie pamatę karališkų sargybinių karietą, į ją slaptai įdėjo vaiką. Sargybiniai išgirdo verkimą ir pamatė karaliaus vaiką.Tada jam davė karališką čiulptuką su deimantu,kad neverktų ir parvežė į pilį.Apsidžiaugė karalius su karaliene, atgavę savo Augustą.Po 10 metų karalienė susilaukė dar vieno vaikučio.Tai buvo graži princesytė vardu Augustė.Daug dar istorijų atsimena mūsų senoji pilis.Pilies sargybiniai perdažė pilį ir pavadino ją Karališka pilimi.Pilis pavargo pasakodama savo istoriją ir ilgam ilgam užmigo.

Vilniaus l/d ,,Obelėlė“ ,,Smalsučių“ gr.

Migonių pilis

XIII amžiuje buvo pastatyta Migonių pilis. Nei kryžiuočiams, nei  kalavijuočiams, nei švedams nepavyko palaužti jos karžygių pasipriešinimo, nes pilies gynėjai buvo nenugalimi ir bebaimiai. 

Anot legendos Migonių piliakalnį kepurėmis supylė kariai, ant mūšyje su kryžiuočiais žuvusio mylimo lietuvio karžygio kapo. 

Kaip priminimą  garsių laikų mes, mažieji lietuvaičiai, atstatėme šią garbingą Migonių pilį iš spalvotų konstruktorių  ir   magnetinių  kaladėlių. Pilies bokšte įkėlėme mūsų brangiąją trispalvę, kaip nepriklausomybės simbolį. Pilyje apgyvendinome mūsų garbingą kunigaikštį Žygimantą Augustą.

 Pasvalio lopšelis – darželis ,,Eglutė“, 

" Gandriukų" ir "Paukštelių" grupės

Kiškių pilis

Susirinko visi miško kiškiai. Jie pasitarė, kad nusibodo po krūmais gyventi. Ir  jie sugalvojo, kad reikia pasistatyti  namą. Vyriausias kiškis pasiūlė pasistatyti pilį. Jam pritarė ir kiti miško kiškiai. Tada prasidėjo darbas: keli kiškiai nupiešė piešinius kaip turi atrodyti pilis. Išsirinko vieną, kuris patiko visiems. Statė, statė ir pastatė. Apžiūrėję nusprendė, kad reikia papuošti. Tada paėmė dažus, teptukus ir išpuošė miško augalais. Jaunėlis kiškis pasiūlė padaryti pakeliamus vartus, kad į pilį negalėtų įslinkti nei lapė snapė, nei vilkas pilkas. Pastatę pilį, kiškiai joje apsigyveno. Suruošė kiškių šventę ir jautėsi laimingi, linksmi ir saugūs.

Vilkaviškio raj. Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos - daugiafunkcio centro „Kiškučių" grupės vaikai ir mokytoja. 

Sniego rūmai

Toli, toli ant aukšto balto  kalno, kuris buvo apsnigtas balčiausiu sniegu, stovėjo dar baltesnė pilis, su daugybe bokštų bokštelių. Ir viskas toje pilyje buvo balta. Viduje gyveno baltas šuniukas ir linksmuolė princesė baltais plaukais. Ten ir stebuklai vyko – prie ko tik prisiliesdavo rūmų gyventojai, viskas pabaldavo.

Ant to balto kalno ir baltos pilies kiekvieną dieną snigdavo sniegas. Sniegas pilies gyventojams nemaišė, bet vieną dieną jo pasidarė tiesiog per daug. Ir sugalvojo princesė su šuneliu padovanoti jo kitai karalystei, kurioje seniai nebuvo prisnigę. Ta karalystė buvo Lietuva. Kai Lietuvoj pradėjo snigti labiausiai džiaugėsi vaikai, o paskui ir tėčiai, ir mamos, ir seneliai su senelėmis, ir tetos su dėdėmis ir visi kiti gyventojai. Visi buvo laimingi, šypsojosi ir linkėjo vieni kitiems smagių snieguotų akimirkų.

Gižų Kazimiero Baršausko mokykla-daugiafunkcis centras,  „Kodėlčiukų“ grupės vaikai ir mokytoja.

Princo Miko pilis

   Seniai, seniai gyveno karalius ir karalienė. Jie turėjo sūnų. Jo vardas buvo Mikas. Kai princas Mikas užaugo, sugalvojo, kad reikia turėti savo pilį. Vieną kartą karalius su princu keliavo po savo karalystę. Prijojo prie upės, o ten buvo aukštokas kalnas. Užjojo ant to kalno princas Mikas, pamatė gražų gamtos vaizdą: upę, o už jos mišką. Tai jis ir sugalvojo toj vietoj pasistatyti pilį. Sušaukė daug statybininkų ir įsakė pastatyti pilį iš akmenų, o bokštus tai iš plytų. Dar jis pareikalavo, kad langai atsidarytų, kad būtų tvirtos durys. Darbininkai dirbo labai sunkiai. Kai pastatė pilį, tai joje apsigyveno princas Mikas. Darbininkams įsakė pasistatyti po namelį prie kalno, kad galėtų ten gyventi ir saugoti pilį.

Vilkaviškio raj. Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos -  daugiafunkcio centro ,,Smalsučių“ grupės vaikai ir mokytoja.

Gedimino ir Ievos pilis

Kartą gyveno kunigaikštis Gediminas. Gyveno gyveno, kol jam pasidarė liūdna. Kitoje pilyje gyveno princesė Ieva. Gediminas nutarė aplankyti ją. Tačiau tarp pilių buvo plati jūra. Gediminas pasikvietė tiltų statytojus ir nutiesė tiltą. Jį pavadino Beždžionių tiltu, nes kai juo eini, jis juda kruta. Tada, kai skaisčiai švietė saulė, Gediminas neįkrito į upę baisią, bet perėjo tiltą ir aplankė princesę Ievą. Ir buvo vestuvės.

Kauno L/D "Vaivorykštė",  gr. "Aušrinė"

GEDIMINO BOKŠTAS

Kunigaikštis Gediminas pasikvietė daug, daug visokių meistrų. Jie visi, visi žmonės, kartu statė, statė ir pastatė miestą VILNIŲ. VILNIUS yra didžiausias ir gražiausias miestas LIETUVOJE. Jį norėjo pagrobti daug visokių priešų. Bet LIETUVIAI nenorėjo niekam atiduoti savo miesto. Ir jie daug kartų kovojo ir gelbėjo tą miestą... Ir dar daug žmonių numirė, ir daug laiko visi žmonės kariavo. Net sugriovė Gedimino pilį. Liko tik vienas tos pilies bokštas. Bet jis buvo ant labai aukšto kalno, todėl priešai negalėjo jo sugriauti. Tada žmonės tą bokštą suremontavo. Ir kad visi žinotų, kad LIETUVIAI laimėjo, tai jie pastatė dar VĖLIAVĄ. Ta VĖLIAVA vadinasi TRISPALVĖ. Ir mes dabar turime LIETUVĄ su GEDIMINO BOKŠTU.

Vilniaus l/d "Spragtukas",  "Drugelių" gr.

Riterių pilis

Mūsų pilis vadinasi „Riterių“, nes joje gyveno riteriai. Mūsų pilis labai tvirta. Galima joje gyventi ir nuo priešų apsiginti. Pilyje yra kalėjimas, jei neklausai karaliaus tave ten uždaro. Mūsų pilį saugo riteriai. Jie būna viduje, nes lauke šalta. Jos bokštai aukšti ir raudoni. Kai kas atvyksta vartai atsidaro. O po to užsidaro. „Riterių“ pilis pati gražiausia.

Plungės l/d "Saulutė",  "Lašiukų" gr.

DRAUGYSTĖS PILIS

Seniai seniai gyveno žmonių gentis, medžiojo tankiose giriose, bet nebuvo saugūs jų nameliai. Pavasariais, tirpstant sniegui, patvindavo aplinkui, vanduo užliedavo jų namelius. Nužiūrėję vieną aukštesnį kalną, jie nutarė pasistatyti pilį ant aukštumos. Visi draugiškai kibo į statybas. Pamažu iškilo pilies sienos. Įstiklinti langeliai, o kad nakčiai vėjai neatšaldytų, buvo prie langų pritvirtintos langinės. Nakčiai jos buvo uždaromos. Saulei ryte patekėjus, langines atsidarydavo, pro pravirus langus, kai atšilo orai, klausydavosi paukštelių giesmių. Šioj pily visi gyveno darniai, draugiškai, nes kiekvienas žinojo savo pareigas, darbelius, mokėjo atjausti silpnesnį. Ir dainuodavo, labai dažnai dainuodavo. Jų jau nebebaugino pavasario potvyniai. O savo pilį pavadino Draugystės pilimi.

Telšių l/d 'Mastis",  "Bitučių" gr.

 Gedimino pilis

 Čia Gedimino pilis. Ji pastatyta ant didelio kalno . Į kalną įlipti galima dideliais laiptais, buvo labai sunku lipti. Pilies bokšte plėvesavo Lietuvos  vėliava. 

Kauno A.Stulginskio mokykla – daugiafunkcinis centras  

 „Drugelių“ gr.

KARALYSTĖS

 Vienoj karalystėj gyveno graži ir protinga princesė Elžbieta. Jos karalystė buvo didžiulė -   su pilimis ir bokšteliais, su šimtais kambarių ir tūkstančiais veidrodžių. Ji su malonumu žiūrėjo į šiuos veidrodžius ir atrodė sau  labai miela.   Bėgo dienos.  Princesė  svajojo apie princą. Kartą, išeidama  pasivaikščioti, princesė uždainavo  dainą apie savo svajonių princą. Princesės balsas buvo tylesnis ir švelnesnis nei smuiko. Lakštingala išgirdo šią dainą. Paukšteliui labai patiko princesės daina, ji įsiminė melodiją ir ėmė čiulbėti ją vakarais.  Kartą  jaunasis princas Haris medžiojo miške ir išgirdo lakštingalos giesmę.  Lakštingala papasakojo princui apie gražiąją princesę, gyvenančią tolimoje pilyje ir laukiančią princo. Princas Haris sugalvojo surasti  princesę ir paprašė lakštingalos parodyti jam kelią. Atsidūręs prie pilies vartų, jis išgirdo dainą, kurią dainavo princesė. Princas įėjo į pilį, princesė Elžbieta išbėgo jo pasitikti. Ji buvo nepaprastai graži. Tūkstančiai veidrodžių atspindėjo jos grožį. Princas Haris ir princesė Elžbieta įsimylėjo vienas kitą ir netrukus atšoko linksmas vestuves.

Kauno l/d "Vilnelė",  "Gintarėlių" grupė 

KAUNO PILIES GYNYBINĖ SIENA

 Stovi mūsų sniego pilis. Ji turi langus ir duris. Pro skyles galime matyti priešus ir pasiruošti sniego gniūžčių mūšiui !

 Kauno r. Domeikavos lopšelis-darželis „Luknė“,

 12 grupė

Požemio karalystės pilis

Požemio karalystėje gyveno princesė Robotukė. Ji buvo stipri, protinga ir labai mylėjo savo karalystės gyventojus, o jie mylėjo savo princesę. Požemio karalystėje gyveno ir karalius Nariuotakojis. Jis buvo piktas ir žiaurus, todėl jo visi labai bijojo.

Kad apsaugotų savo karalystės gyventojus, princesė sugalvojo pastatyti nepaprastą pilį, kurioje tilptų visi jos karalystės gyventojai. 

Robotukė sukvietė visus šalies išminčius, kad sukurtų statinio projektą. Ilgai galvoję ir svarstę, jie suprojektavo būsimą statinį. Kai projektas buvo paruoštas, visi ėmėsi sunkaus ir sudėtingo darbo. 

Kad Nariuotakojis negalėtų patekti į pilį, jos sienos buvo iškaltos iš ledo, langai apsaugoti tvirtomis langinėmis, o priėjimą prie vartų saugojo pakeliamas tiltas. 

Dabar gyvendami tokioje pilyje visi jautėsi saugūs ir laimingi.   

 Kėdainių l/d  „Vaikystė“,    „Lašelių“ grupė

Draugystės pilis

Kartą mėlynojoje giroje gyveno keturi draugai: margoji karvytė, lapė snapė, meškutis gaurutis ir  zuikis puikis. Vasarą jiems buvo linksma, jie visi smagiai maudėsi upelyje, valgė žemuoges, šildėsi saulėje. Tačiau dienos ėjo vis trumpyn, o naktys ilgyn. Darėsi šalta, todėl draugai nusprendė pasistatyti pilį. Taigi draugai ieškojo po mišką įvairiausių medžiagų pilies statybai. Meškutis Gaurutis atitempė spalvotų plytų, jos buvo trijų spalvų: geltona, žalia, raudona. Zuikis puikis atvilko pirštinę, kurią rado po egle. Margoji karvytė atnešė vėliavą. O lapė snapė parengė pilies projektą. Tačiau ne visi sutiko su lapės snapės projektu: margoji karvutė norėjo spalvotos pilies, kaip vaivorykštė (galima ją suprasti, nes ji buvo svajoklė ir matė pasaulį visai kitaip nei draugai), zuikis puikis norėjo pilkos pilies, man bijojo, kad jos kas neužkariautų. Meškučiui gauručiui buvo nesvarbu kokios spalvos bus pilis. Kai draugai pradėjo ginčytis, mėlynoji giria pradėjo ruduoti ir medžiai pradėjo šakas leisti žemyn tarsi liūdėdami dėl to, kad draugai pykstasi. Bet vieną dieną keturi draugai suprato, kad jie skaudina vienas kitą ir ėmėsi darbo. Draugystė nugali visus nesutarimus, jeigu ji tvirta ir tikra. Pasižiūrėkite kokia draugystės pilis - ji spalvota, šviesi, erdvi - tokia kokia ir yra keturių draugų draugystė!

 Kauno raj. Raudondvario l/d „Vyturėlis“, grupė - „Boružiukai“.

MILŽINO ŽALIOJO PILIS

Toli toli, ant aukšto kalno, stovėjo pilis. Tai buvo milžino Žaliojo pilis. Vadino visi ji žaliuoju, nes jis mėgo plaukioti žalioje pelkėje ir tapo žalias. Ant pilies buvo iškeltas aukštas bokštas, kad galėtų milžinas tilpti į pilį. Nes jis juk labai didelis. Milžinas buvo labai geras. Pilyje jis gydė mažus nykštukus, nes jie patys negalėjo savimi pasirūpinti. Juk jie  yra labai maži. Iš tikro milžinai yra labai geri ir nori visiems p adėti. Tik jie kartais būna labai liūdni, nes ne visur gali tilpti. Reikia daryti gerus darbus ir tau pasiseks. Todėl milžinas Žaliasis įkūrė savo pilyje ligoninę. Dabar visi, kas tik suserga, eina į pilį. O milžino žmona yra vaistininkė ir duoda nykštukams vaistų. Todėl pilies gyventojai gyvena gražiai ir laimingai.

Kauno lopšelis darželis ,,Žuvintas", "Drugelių" grupės vaikai

DRAKONŲ PILIS

Seniai seniai, buvo didelė pilis, kurią saugojo drakonai. Toje pilyje buvo ypatinga karūna, kuri galėjo berti auksą ir net – susprogti. Viskas buvo gerai, bet vieną dieną, iš miško išskrido piktieji drakonai. Jie norėjo pavogti karūną ir gauti jos galią. Tuomet užvirė mūšis. Drakonai vienas po kito krito negyvi, ant pilies buvo pilama lava. O karūna buvo tai pas geruosius, tai pas bloguosius drakonus. Bet staiga – pasigirdo kažkoks trankus bumsėjimas. Jis sklido iš kažkur toli. Tuomet pasirodė dinozauras, kuris pasakė, kad jis yra tikrasis karūnos sergėtojas ir tik jis gali užbaigti šį karą, bet karūna turi būti sunaikinta. Drakonai nenorėjo, kad karūnos galia būtų prarasta, bet sutiko su dinozauru. Jis ištraukė galią iš karūnos ir visi drakonai kartu sunaikino karūną. Nuo tada, drakonai daugiau nebekariavo ir gyveno taikoje

Kauno r. Akademijos mokykla-darželis „Gilė“,

 ikimokyklinio ugdymo grupė „Miškinuko trobelė“

 NYKŠTUKŲ PASAKŲ PILIS

Lietuvoje yra daug pilių. Gedimino pilį  Vilniuje  pastatė kunigaikštis Gediminas. Aš dar žinau, kad yra Trakų pilis ir Raudonės pilis. Mes, Nykštukų grupės vaikučiai, sukonstravome  pasakų pilį iš ritinėlių. Jų reikėjo daug, net 55 mažų ir 1 didelio ritinėlio.  Reikėjo daug langų, nes visose pilyse jų būna daug. Mūsų pilis yra 7 aukštų, nes ir mums beveik septyneri metai, ji auga kartu su mumis. Nykštukų pilis stovi Ariogalos miestelyje ant Dubysos kranto aukštai ant kalno,  mūsų Ariogala yra vidurį Lietuvos. Pilyje gyvena 18 nykštukų, kurie turi po vieną kambarį su durelėm. Nykštukai kuria pasakas vaikams. Savo pasakas jie išdalina naktimis ir visi vaikai sapnuoja spalvotus sapnus. Kartais nykštukai susirenka didžiojoje pilyje ir papasakoja savo sukurtas pasakas. Nykštukų karalius pasakas užrašo į stebuklingą gerumo knygą. Kai Ariogalos žmonėms būna liūdna, nykštukai pasiunčia jam žinutę su pasakėle ir jiems pasidaro linksmiau. Tada visi susirenka prie Nykštukų pilies ir švenčia didžiausias šventes.

Ariogalos lopšelis-darželis   priešmokyklinė „Nykštukų“ grupė

MAŽOJI FĖJŲ PILIS

 Kartą gyveno du vaikai Jonukas ir Gretutė, jie turėjo nuostabų sodą ir mėgo jame žaisti. Vieną saulėtą pavasario dieną, Gretutė žaidė sode su Jonuku, kai netikėtai iš jos plaukų vėjelis nupūtė mėlyną kaspiną ir šiek tiek papūtė. Gretutė vijosi o Jonukas iš paskos bėgo. Gretutė pagavusi  kaspiną, apsidairė kur atsirado ir nustebo pamačiusi nuostabaus grožio pilį. Jonukas irgi negalėjo patikėti, kad mato pilį. Tuo tarpu pilies viduje gyveno mažoji pasakų fėja Džesika, kuri buvo labai nusiminus, nes ją išgąsdino didelis Jono rėkimas ir ji pasislėpė aukščiausiame bokšto kampe. Tada lange pasirodė didelės akys, tai buvo Gretutės akys. Džesika buvo nustebusi. Gretutė kvietė Jonuką ateiti iš arčiau pamatyti mažąją fėją. Džesika nutarė pavaišinti savo svečius stebuklingu pyrago gabalėliu ir jie pavirto mažaisiais pilies svečiais. Bevaikštinėdami po fėjų pasakų pilį, jie pamatė lange besileidžiančią saulę ir turėjo keliauti namo. Padėkojo už svetingą priėmimą ir susiruošė namo. Peržengę stebuklingą tiltą jie tapo vėl normaliais vaikais, o kitą dieną jie papasakojo savo įspūdžius ir   nuotykius savo darželio draugams.

Kauno l/d "Boružėlė", 4-5m.vaikai

Medininkų pilis

Labai seniai viename kaime vargingai gyveno berniukas su mama. Jis eidavo mišką pažaisti su žvėreliais ir paukšteliais, ar parnešti malkų į namus. Vieną dieną, būnant miške, berniukas išgirdo šunų lojimą, arklių žvengimą, o vėliau pamatė didelį dulkių kamuolį. Po akimirkos, šalia stovėjo visa  kariauna, apsupusi berniuką. Raitelis, kuris sėdėjo ant balto žirgo, klausia: - Ei, berniuk, ar matei pro šalį bėgantį elnią?

- Ne, nemačiau. – Atsakė jis.

Tada raitelis užsimetė berniuką ant balno ir nuskriejo tarsi vėjas. Taip berniukas atsidūrė pilyje. O tos pilies karalius turėjo tokio pat amžiaus dukrą kaip berniukas. Jiedu greitai susidraugavo. Kai užaugo, jie pamilo vienas kitą.

Gyvendami pilyje sužinojo, kad netoliese yra dar trys pilys: Liškiavos, Merkinės ir Punios. Vieną dieną jie nutarė aplankyti Merkinės pilį. Naktį, kai visi miegojo, jie įsakė sargybai nuleisti pakeliamą tiltą ir išjojo pietų link. Tris dienas ir tris naktis jiedu jojo nesustodami, kol prijojo Nemuno upę. Tolumoje matėsi didinga Merkinės pilis. Pilies gyventojai juos sutiko labai šiltai ir svetingai. Atvykėliams patiko graži Dzūkijos gamta, viliojo Nemuno vingiai ir jie nutarė pasilikti čia amžinai. 

Alytaus l/d "Du gaideliai",  "Varliukų" grupė

PONIAI ATVYKSTA Į LIETUVĄ

Seniai seniai labai gražioje pilyje gyveno poniai, kurie buvo atvykę iš ponių šalies į Lietuvą. Poniai savo šalyje neturėjo plytų, todėl jie negalėjo pasistatyti pilies savo šalyje ir nusprendė atvykti į Lietuvą. Lietuvoje buvo labai graži pilis, kurioje gyveno mažas drakoniukas Spaikas, kuriam ir priklausė Lietuvoje esanti pilis. Pilies valdovas Spaikas svetingai priėmė ponius į savo pilį, kol poniai šalia statėsi savąją. Atvykėliai poniai buvo labai draugiški visiems Lietuvos gyventojams, tačiau kartais supykdavo ir virsdavo juodais, piktais poniais. Kai tai nutikdavo poniai uždarydavo savo pilį, kad nieko nesužeistų. Lietuvos gyventojais buvo labai draugiški ir geri, todėl laikui bėgant poniai nustojo pykti ir savo pilies nebereikėjo jiems uždarinėti. Pilis visada buvo atvira ir į ją buvo galima patekti visiems. Gyventojai nuolat lankydavosi pas drakoną Spaiką ir ponius. Poniai buvo labai  laimingi gyvendami gražioje, draugiškoje, saulėtoje ir vaivorykštę turinčioje Lietuvoje.

Vilniaus  l/d "Giliukas",  "Šnekučių" grupės vaikai

Spalvų pilis

      Kartą būrelis linksmų ir laimingų vaikų išėjo pasivaikščioti. Su savimi jie nešėsi kuprinėlę spalvotų dažų, nes be galo mėgo piešti. Vaikštinėdami pastebėjo keistą, dar nematytą takelį.

      Vaikai buvo smalsūs, todėl nedvejodami nupėdino takeliu. Ėjo ėjo ir netrukus priėjo didelę pilį, bet ji buvo apleista ir niūri, net šiek tiek baugi. Vaikų būta ne tik smalsių, bet ir drąsių, todėl apleistos pilies jie visai neišsigando. Būrelis linksmuolių pasibeldė į duris. Pasirodo čia gyveno liūdnas ir vienišas senukas. Vaikai nusprendė pradžiuginti pilies gyventoją. Išsitraukė iš kuprinių dažus, teptukus ir ėmėsi darbo. Dažė senas pilies sienas visomis spalvomis kokias tik turėjo. Staiga įvyko stebuklas ir pilis nušvito gražiausiomis spalvomis! Geltona spalva pažadino saulę, mėlyna – upelį, žalia- žolę ir gėles, o raudona spalva pažadino džiaugsmą ir meilę senuko širdyje.

      Vaikai pralinksmino liūdnąjį senuką, ir dažnai ateidavo jo aplankyti, todėl jis jau niekada nesijautė vienišas. O spalvingoji pilis džiugino ne tik senelio, bet ir kitų žmonių širdis.

 Vilniaus l/d "Vėjelis",  "Mėnuliukų" gr.

KARALAITĖS PILIS

Vienos tolimos karalystės pilies bokšte buvo uždaryta karalaitė. Pikta pamotė ją ten uždarė, nes pavydėjo karalaitei jos grožio ir gerumo. Apie pilyje uždarytą princesę garsas sklido po visą šalį.  Pilį saugojo slibinas, niekas negalėjo jo nugalėti ir išvaduoti gražiosios karalaitės. Apie įkalintą gražuolę išgirdo vienas labai stiprus, drąsus, labai geros širdies ir taikliai šaudantis jaunikaitis. Atėjęs prie pilies jis pirmiausia turėjo susikauti su baisiuoju slibinu. Į slibiną jaunuolis paleido 16 strėlių ir tik 17 strėlė mirtinai sužeidė slibiną. Kai slibinas buvo nugalėtas reikėjo įveikti mūro sieną, nes nei pilies vartai, nei langai neatsidarė. Ragana vis stengėsi sutrukdyti pasiekti pilies bokštą, bet jaunuolio ir karalaitės širdies gerumas buvo daug stipresni už raganos burtus. Kai jaunikaitis pasiekė bokštą, jis su karalaite susikibo už rankų ir aplink pasklido labai daug gėrio. Sudrebėjo pilies sienos, langai ir durys atsidarė, o raganos širdis negalėjo matyti vienoje vietoje tiek gėrio ir ji numirė. Jaunikaitis vedė princesę, jie ilgai ir laimingai gyveno.

Plungės l/d "Raudonkepuraitė",  "Saulutės" grupė

Dainorėlių tvirtovė

Kai pastatėme tvirtovę, nuspalvinome tvoras ir pasėjome žolę, mūsų tvirtovė tapo labai graži. Ji- didelė, bet tuščia, todėl joje labai liūdna. O kad joje būtų visada linksma, tai nusprendė tvirtovėje apsigyventi „ Dainorėlių „ sodybos vaikai. Jie po truputėlį atsikraustė čia gyventi ir jiems visiems pasidarė labai linksma. Visų pirma virš tvirtovės bokšto iškėlė Lietuvos Trispalvę. Tai tapo tikra vaikų pasakų šalis. 

Taip ir gyvena iki šiol mažieji „ Dainorėliai“ savo tvirtovėje. Dainas dainuoja, arbata ir pyragu vaišinasi.

Kauno mokykla - darželis "Šviesa",  "Dainorėlių" grupė

Stebuklinga gėlių pilis

 Vieną kartą gyveno princesė ir princas.  Gyveno jie  ant aukšto didelio, žalio kalno gražioje pilyje. Ta pilis buvo pavadinta,, Gėlių pilis", nes sienos buvo papuoštos labai gražiomis gėlėmis. Ten su jais gyveno gerosios fėjos.  Vieną kartą princesė išėjo pasivaikščioti, ji  grožėjosi gamta,  skynė gėlytes, nes norėjo papuošti savo gėlių pilį, gaudė drugelius. Taip belakstydama po pievas, net nepastebėjo, kad pasiklydo. Princesė pradėjo verkti, nes nežinojo kaip sugrįžti į savo pilį. Princas pilyje pradėjo ieškoti princesės, bet jos nerado, klausinėjo visų, gal kas matė ją, klausinėjo ir fėjų, bet ir jos nieko nematė. Tada princas suprato, kad princesė pasiklydo miške. Artinosi naktis, o princesė neranda kelio į gėlių pilį, ji labai bijojo tamsos, įvairių miško garsų, jai buvo labai šalta, tada ji rado patogią vietelę ir užmigo. O princas su gerosiomis fėjomis ieškojo princesės  visą naktį. Tik, kai prašvito, jie pamatė princesę miegančią pievelėje. Visi grįžo į nuostabią pilį, ta pilis buvo stebuklinga, nes ant pilies nupieštos gėlytės atgijo , jos šoko, dainavo, taip pasitiko savo pilies šeimininkę. Ir  princas iškėlė didžiulę puotą princesei ir  jie ilgai ir  laimingai gyveno.

Plungės l/d "Raudonkepuraitė",   "Paukštelių" grupė

RAUDONĖS PILIS

Kažkada gyveno didelis drakonas. Ten, pily aukštai. Jis buvo raudonas ir labai labai piktas. Tada aš atvažiavau su „lexusu“ ir išgrioviau duris. Nuėjau į pilį, ten aukštai kur drakonas buvo ir išlaisvinau jį. Jis nebebuvo piktas ir išskrido pro langą. Tai dabar pily niekas negyvena. Bet ten nebaisu, tik būna liūdna.

Vilniaus l/d „Žilvitis“, „Pelėdžiukų“ gr. 

 Rapolas Černauskas (2 m. 6 mėn.)

TRAKŲ PILIS

Buvo toks projektas, mes buvom darbininkai -  statybininkai. Statėm pilį iš kaladžių pirma. Paskui iš pagalvių. Mes pastatėm didelę pilį. Apačioje, aukštai, čia va taip- buvo kaladės. O aš stačiau bokštą. Buvo toks kampelis, su rašymo lenta, iš lentos statėm duris. Statėm, statėm... Vasarė pasakė -  reikia vėliavos. Ji neatnešė- pamiršo. Paėmėm grupės vėliavą. Bet nelabai tiko. Bet pilis panaši į tą, kur prie ežero yra.

Vilniaus lopšelis - darželis "Žilvitis",

"Kregždžiukų" gr.vaikai

  LIUCIJAUS PILIS 

seniai, seniai gyveno karalius, vardu Liucijus. Dažnai karalius Liucijus žygiuodavo su savo dvariškiais į mūšį kovoti  su priešais. Kad priešai neužpultų iš pasalų, sugalvojo pastatyti didelę pilį. Ta pilis turėjo būti aptverta didele, aukšta tvora, kad į karalystę nepatektų priešai.          Statyti pilies susirinko visi dvariškiai, karalystės gyventojai. Kas tempė plytas, kas akmenis, rentė sienas. Pilis buvo pastatyta ir iškelta vėliava. Pilį aptvėrė aukšta tvora. Kad saugiau būtų galima patekti  į pilį, padarė didelį pakeliamąjį tiltą. Tiltą saugojo du sargybiniai. Pilis buvo saugoma ir dieną ir naktį. Jeigu kas norėdavo patekti į pilies vidų sargybiniai nuleisdavo tiltą  lynu. O jeigu pamatydavo artinantis priešą, susukdavo   lynus ir tiltą pakeldavo į viršų. Taip pilis  ir jos gyventojai buvo saugūs. Karalius Liucijus  buvo labai geras valdovas. Visus karalystės gyventojus pakvietė gyventi pilyje.

Alytaus l/d „Pasaka“, „Boružėlių“ gr. vaikai

DRAUGYSTĖS PILIS

Kadaise, vienoje paslaptingoje saloje stovėjo dvi pilys. Jos buvo išmargintos pačiomis gražiausiomis spalvomis: geltona, žalia ir raudona. Pilis jungė tiltas. Tik tų pilių gyventojai, paslaptingi, maži, geltoni, žali ir raudoni žmogeliukai, niekaip tarpusavyje negalėjo sutarti. Nuolat dėl ko nors pykdavosi, visuomet tarpusavyje lenktyniavo, kuris gražesnis, kuris greitesnis, kas geriau dainuoja ar šoka. Vieną dieną pilį užpuolė pikti, juodieji šešėliai. Maži žmogeliukai turėjo suvienyti jėgas, kad įveiktų piktus šešėlius. Ir nuo tada jie nustojo pyktis. Suprato, kokia didelė jėga yra draugystė. Abiejų pilių gyventojai iki pat šių dienų gyvena draugiškai ir nesipyksta, stengiasi vieni kitiems padėti. O pilį pavadino „Draugystės pilis“.

Kauno r. Raudondvario l-d „Vyturėlis“ „Svirpliukų“ grupė

SVAJONIŲ PILIS

Seniai seniai, kai Lietuvoje dar gyveno karaliai ir princesės, šalia Virvytės upės atsirado pilis-tvirtovė. Ji buvo nepaprasta, labai tvirta, suręsta iš visų apylinkėje surinktų didžiulių akmenų.

 To krašto kunigaikštis paskelbė, kad apdovanos tuos, kurie priveš daugiausiai akmenų. Ir žmonės stengėsi: rinko, krovė į vežimus ir vežė. 

Apie pilį buvo iškasti giliausi kanalai, pripilta tamsiausio gelmių vandens. Į pilį vedė vienas vienintelis tiltas.  Pilį pastatė labai tvirtą ir gražią. Džiaugėsi ja visos Lietuvos žmonės, o priešai drebėjo ir bijojo pulti, tokią tvirtą ir visų mylimą pilį.

Pilyje gyveno šaunūs šeimininkai ir linksmi padėjėjai. Jiems čia buvo gera gyventi.

Dar ir dabar ta pilis stovi ir mena tuos laikus, kai čia gyveno karaliai ir princesės.

Telšių l/d "Saulutė",  "Spinduliukų" grupės vaikai

SPALVOTA PILIS

Čia pilis. Ji iš spalvotų plytų, kaip Kauno pilis, bet kitokia. Čia gyvena žmonės ir turi gyvūnus. Jie gražiai gyvena, nesipyksta. Visi vaikšto ir dar stato pilį toliau. Gyvūnai gyvena apačioje ir plaukioja krokodilai. Žmonės gyvena aukštai ir vaikšto per tiltą. Tiltas visada lūžta, todėl jį reikia visada taisyti. Ten gyvena vienas darbininkas ir jis moka taisyti, bet kiti turi padėti. Kai pastato tada augina gėles ir gyvūnus ir visi draugauja. 

Kauno l/d "Pušaitė",   "Saulučių" grupė

KAUNO PILIES BOKŠTAS

 Mes dažnai su tėveliais lankomės prie Kauno plilies. Čia patinka lakstyti  po pievas, leisti aitvarus ir stebėti, kaip mus stebi didingas pilies bokštas. Vaikščiodami prie pilies sienų sutikome seną katiną. Jis mums papasakojo istoriją apie Kauno pilį. Ši pilis stovi labai seniai. Ji nepaprasta tėvo Nemuno ir motinos Neries apsupta, pirma mūrinė pilis Lietuvoje. Vaikams rūpėjo, kodėl tik bokštas stūkso čia didingas. Katinas ilgai raitė savo ilgus ūsus, kol sumurkė, kad ją puolė daug priešų ir vyko daug kovų. Kryžiuočių nugalėtojas Vytautas Didysis, prisiekė atkeršyti priešams už sugriautą Kauno pilį, todėl jis ir dabar dieną ir naktį ant savo žirgo saugo ją. Vaikams patiko katino pasakojimas. Vaikai dar norėjo paklausti, bet katinas nebūtų katinas, apsisuko ir nubėgo vienas, kur jam norėjosi. Kas susidomėjote Kauno pilies istorija kviečiame atvažiuoti pas mus, gal ir Jūs sutiksite tą seną katiną.

Kauno l/d "Girinukas",  "Kankorėžiukų" grupė

SENOJI PILIS

Senoje pilyje gyveno karalius ir karalienė. Jie turėjo princą Kęstutį ir princesę Mildutę. Karalius per dienas skaitė laiškus, gautus iš kitų kraštų. Kartais iškeliaudavo su visa šeimyna į kitas karalystes. Karalienė rūpinosi pilies grožiu. Kieme ir parke prisodino daugybę gėlių, kurių kvapus sunku aprašyti. Princas Kęstutis ir princesė Mildutė augo labai džiaugdamiesi pilies gyvenimu. Ten dažnai skambėdavo muzika, šoko kilmingos ponios ir ponai. Vasarą karalaičiai plaukiodavo ežere, kur daug gulbių ir vandens lelijų. Kartą iš sodo pradingo kvapniųjų rožių žiedai. Karalius įsakė virš pilies pastatyti bokštus, kad visi aukštai galėtų stebėti, kas dedasi sode dieną ir naktį. Greitai iškilo gynybiniai bokštai. Vieną saulėtą dieną princesė Mildutė užlipo į pilies bokštą ir išėjusi į balkoną, pamatė, kad prie rožių krūmo artinasi keistas vabalas. Jis akimirksniu nuskynė rožės žiedą, paskui kitą, dar...Princesė pranešė sargybai ir šie suėmė keistąjį vabalą. Pasirodo jis buvo nelaimingas, rožėms pavydėjo grožio ir kvapo. Nuo to laiko vabalas apgyvendintas rožyne, jam patikėta saugoti gėles.

Telšių l/d "Nykštukas",   "Kodėlčiukų" grupė

DRAKONŲ PILIES PASAKA

Mes sukūrėme pilies miestą. Čia pastatėm pilį ir namus. Pilyje gyveno karalius ir karalienė ir jie turėjo princesę ir šuniuką. Kituose namuose gyveno žmonės. Kad neateitų į pilį priešai, padarėme didelę, storą tvorą ir dar padarėme lieptą kaip filmuke, kad užsidarytų ir blogiečiai negalėtų ateiti, nes ten apačioje yra vanduo. 

Kartą gyvatė norėjo užpulti pilį, nes ten gyveno mažas, mažas šuniukas, ir gyvatė jį norėjo suvalgyti. Bet negalėjo suvalgyti, nes ten buvo tiltas ir buvo sargybinių ir drakonų, kurie saugojo pilį. Ir kai gyvatė norėjo įšliaužti, kariai pakėlė tiltą, ir ji įkrito į vandenį. Tada pamatė, kad yra kur užsikabinti ir užsikabino. Kaip tiltas buvo jau nuleistas ir gyvatė įėjo į pilį, bet neįkando šuniukui, nes, todėl, kad antram aukšte buvo šuniukas ir ten buvo dar dešimt sargybinių. Ir jie gyvatei taip būm trenkė per galvą su pagaliu ir tada gyvatė

 pasidarė gera ir gyveno pilyje.

Kauno mokykla- darželis "Šviesa",

"Drąsučių" sodybos vaikučiai

LEDINĖ SNIEGO PILIS

 Šitą šaltą, baltą žiemą šaltis pilį pasistatė. Iš sniegų baltų baltų, iš pusnų – pustų pustų.

Ant kalniuko balto sniego, pilyje niekas negyveno. O kodėl gi negyveno? Niekas negalėjo pasakyti. Tik spėliojo. Gal todėl, kad ten per šalta? Gal todėl, kad ten per balta? Gal todėl, kad pilyje jau gana ilgai svečiuojasi žiema?

Susirinkę miško žvėrys, nutarė išvyti žiemą. Susikrovę visą mantą bėgo jie užimti pilį, bet žiemužė  žiemužėlė jiems gudriai per sprandą dėjo. Pasitelkus šalčio jėgą, išmetė visus į kiemą. O išmetusi į kiemą, davė jiems po snaigę vieną. Atsiprašė žiemužėlės visi žvėrys, o ji atleidusi atvėrė jos pilies duris.

Utenos l/d "Voveraitė",  "Drugelių" grupės vaikučiai

Jūrų pabaisos Kovido pilis

 Vidury jūrų marių stovėjo pilis. Pilis buvo labai labai sena, niūri ir jau šiek tiek apgriuvusi. Nes ją kasdien skalavo jūros bangos, didelės, sūrios ir piktos. Toje pilyje gyveno piktasis jūrų pabaisa Kovidas. Kovidas ir jo didžiulė šeimyna čia gyveno nuo neatmenamų laikų. Niekas niekada nebuvo užklydęs į šią pilį. O ir patys Kovidai nežinojo, kad be jų pasaulyje dar kas nors egzistuoja. Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Ryte atsikėlę Kovidukai, piktasis Kovidas ir Kovidienė per langą pamatė didžiulį laivą. Laivas lengvai suposi ant bangų ir, atrodo, niekur nesiruošė plaukti. Tada Kovidų šeimyna nusprendė nusigauti į laivą ir pažiūrėti, kas gi čia pas juos atkeliavo. Jie pasipylė link laivo be galo dideliu greičiu. Ir netrukus, vos už keletos akimirkų, jie visi jau buvo laive. Laivo kapitonas, pamatęs tai ir supratęs kas jiems gręsia, apsuko laivą ir bandė sprukti, bet jau buvo per vėlu. Tokiu būdu Kovidų šeima atkeliavo į žemyną ir čia apsigyveno. Žmonėms atėjo liūdnos dienos.

Plungės l/d "Raudonkepuraitė",  "Zuikučių" gr.

Boružiukų pilis

Gyveno kartą Boružiukas. Jis neturėjo namų. Sugalvojo pasistatyti. Statė statė ir pastatė gražią pilį.  Pilis stovėjo ant aukšto kalno, todėl iš toli buvo gerai matyti. Į pilį Boružiukas gyventi priėmė visus boružiukus. Net iš toli, vakarais pilies languose matėsi, kaip dega žvakės. Visiems buvo gera gyventi kartu. Dabar boružiukai laukia naujų draugų.

Kelmės r. Šaukėnų Vlado Pūtvio- Putvinskio gimnazijos ikimokyklinė ugdymo grupė ,,Boružiukai“.

Veidrodinė pilis

Seniai, seniai po pasaulį klajojo mėlynieji žmogeliukai. Buvo graži, saulėta diena ir Mėlynasis Kunigaikštis tolumoje pamatė akinantį spindesį. Netrukus prieš akis iškilo nuostabi spindinti pilis. Atidžiai apžiūrėjo pilį, bet joje nebuvo nė gyvos dvasios. Pasitarė ir nusprendė apsigyventi. Atėjus vakarui, visus sukaustė baimė, nes lipant į bokštelius pamatė skaidrius, bespalvius padarus, kurie visą naktį vaikščiojo aplink pilį, bandė veržtis į pilį ir juokėsi. Tačiau Mėlynieji žmogeliukai buvo drąsūs, jie išbuvo pilyje tris naktis. Ketvirtą dieną bespalviai žmogeliukai virto sargybiniais, kurie papasakojo, kad buvo užburti piktojo veidrodinio burtininko, kuris joje gyveno. Burtininkas prieš daugelį metų išvyko ieškoti Švytinčios  žemės, o sargybinius pavertė nematomais, kad jie gąsdintų visus atvykėlius į pilį. Kadangi mėlynieji žmogeliukai buvo draugiški, tai bespalviai sargybiniai nutarė saugoti juos ir kartu draugiškai gyventi.

Vilniaus l/d "Du gaideliai",  "Vištyčių" grupės vaikai

Žemaituko Kiškių pilis

Pilyje gyvenam mes. Mūsų daug. Labai daug. Septyni gal. Mes ten žaidžiame. Su mašinėlėmis, su kamuoliu. Jei ateitų svečių juos priimtumėm ir pavaišintumėm sriuba. Bet pily svečiai netilptų, ten nėra vietos miegoti. Pilyje žaisti labai patinka.

Telšių l/d "Žemaitukas",  "Kiškučių"gr. vaikai

Stiprioji pilis

Senoje pilyje gyveno karalius ir karalienė. Jie jodinėjo žvilgančiais žirgais, nes tada dar nebuvo mašinų. Pilį saugojo sargybiniai su šautuvais.

Vieną kartą pilį užpuolė priešai. Pilies gyventojai pasiėmė daug šautuvų ir išėjo kovoti su priešais.

Kol visi kovojo su priešais, karalienė sumanė gudrybę- ji padovanojo priešams stebuklingą gėlelę, kuri juos pavertė kurmio didumo. Pilies gyventojams nebebuvo sunku su jais kovoti, todėl priešai greitai buvo nugalėti.

Priešus nugalėję karalius ir karalienė iškepė braškių, vynuogių ir aviečių tortą. Tortu pavaišino visus pilies gyventojus ir toliau visi ilgai ir laimingai gyveno.

UItenos l/d "Želmenėlis"  , vidurinioji "A" grupė

Stebuklinga šefo Adamo pilis

Ten toli toli, kur rytą vakarą šviečia saulė, stovi didelė  pilis. Ta pilis nepaprasta, nes atsirado todėl, kad berniukas vardu Adamas turėjo didelę svajonę- visos Lietuvos  vaikams pastatyti saldžią pilį. Tad negaišdamas laiko ėmėsi darbo. Į pagalbą pasikvietė ir tėvelius. Taip Jurbarko mieste, ant upių tėvo Nemuno kranto, šalia ilgiausio automobilių  tilto Lietuvoje, atsirado stebuklinga šefo Adamo pilis. Ji saldi, skani, pagaminta iš zefyrų. Joje visiems pasaulio vaikučiams, kurie klauso savo tėvelių, yra gaminami saldainiai, verdamas šokoladas ir kepami skanūs tortai. Šios pilies vyriausiasis šefas  Adamas.

Jurbarko l/d "Nykštukas", "Spinduliukų"gr.,

Adamas (4m.11mėn.)

Vilniaus pilis

Vieną kartą pilyje gyveno karalius. Jo vardas buvo Vilnys. Jis turėjo stebuklingą kardą, kuriuo visus nugalėdavo. Karalius buvo piktas ir žmonės jo bijojo, nes su savo stebuklingu kardu jis visus skriausdavo. Bet vieną dieną iš kitos karalystės atskrido drakonas ir sudegino jo pilį ir

kardą. Karalius supyko ir liepė žmonėms pastatyti naują pilį. Tačiau žmonės neatėjo jam padėti.

Karalius liko vienas ir atsisėdęs ant kalno pravirko. Žmonės pasigailėjo karaliaus ir ant kalno pastatė didžiulę pilį. Ir nuo tada karalius tapo geras ir padėdavo žmonėms. Greitai visi sužinojo apie pasikeitusį karalių ir stengėsi apsigyventi netoli tos pilies. Taip atsirado miestas, kurį karaliaus garbei pavadino Vilniumi.

Šilutės r. Pamario pagrindinės mokyklos Rusnės progimnazijos skyriaus “Skruzdėliukų “ grupė

Trakų pilis

Visai neseniai gražiausioje vietoje, apsuptoje ežero gelmių, gyveno didinga karalių šeima. Karalius turėjo gražiąją dukterį princesę, kuri vieną kartą išvydo jai nuostabą sukėlusį dalyką – vaivorykštę. Ją išvydus, princesė itin apsidžiaugė, tačiau jos džiugesį užtemdė iš kažkur atėjusi tamsa! Iš pasalų atsėlino piktieji piratai ir pavogė gražiąją įvairiaspalvę vaivorykštę. Princesė ilgai verkė tamsoje, kol jos liūdesį ir liejamas ašaras išgirdo dailusis princas iš Vilniaus. Jaunuolis iš karto atskubėjo į pagalbą ir atplaukė savo lyg pienas baltu laivu į Trakų pilį. Princas, sugavęs blogiukus, surišo jų batus ir išlaisvino į nelaisvę paimtą vaivorykštę. Princesės veidas nušvito ir visos ašaros dingo, pamačius danguje vėl vaivorykštę. Tarp princo ir princesės užsimezgė ryšys, kuris po kiek laiko virto vestuvėmis. Iki dabar prie pilies galima išvysti baltų laivų ir laivelių, primenančių apie šią gražiąją istoriją.

Vilniaus m. savivaldybės Grigiškių l/d „Pelėdžiukas“, priešmokyklinio ugdymo grupė „Boružiukai“

Gintaro pilis

Baltijos jūros dugne pasislėpusi tarp kriauklių stovėjo pilis. Ji buvo nepaprasta, o pastatyta iš gintaro. Šioje pilyje gyveno karalius su karaliene ir žmogeliukai - mažyčiai gintaro saugotojai. Žmogeliukai  saugojo gintaro gabalėlius, nes jis buvo nepaprastas. Gintarėlio viduje galėjai pamatyti daug stebuklų. Kai Baltijos jūra per galingas audras siūbuodavo ir būdavo labai pašėlus, iš gintaro pilies nukrisdavo keli gintarėliai. Gintaro saugotojams nebuvo jų gaila, nes jie buvo geri ir norėjo dalintis. Žmonės, vaikščiojant prie jūros,  rasdavo gintarų ant kranto. Kam pavykdavo rasti tokį gintarėlį, iškritusį iš stebuklingos pilies sienos,  išsipildydavo jų norai. Todėl žmonės ir važiuoja prie jūros, kad galėtų pašokinėti per bangas ir ieškoti stebuklingų gintarų.

Kauno l/d "Mažylis",  "Gudručių" grupės vaikai

Gondingos gynybinė pilis

Pilį saugo riteriai, tiltą pakelia, kad neįeitų priešai. Pilies karalienės rūpinasi žirgais, veda juos atsigerti. Tik viena karalienė moka joti ant žirgo. Miške prie tvirtovės vaikšto meškos. 

Plungės l/d "Rūtelė",  "Linksmučių" grupės vaikai

Žemaičių tvirtovė

Tvirtovė padeda gintis nuo blogiečių: kryžiuočių. Aplink tvirtovę yra vanduo, kad niekas nepakliūtų į vidų. Bokštuose riteriai žiūri, ar nepuola priešas. Į pilį įeiti galima tik nusileidus tiltui. Įėjus reikia nusivalyti kojas, kad būtų švaru. Tvirtovėje yra rūsys, kuriame yra visokių reikalingų daiktų.

Plungės l/d "Rūtelė",  "Gurgučių" gr.vaikai

Karalių pilis

Pilyje gyvena karalius ir karalienė, ir dar jų vaikai. Karalius išjoja medžioti, karalienė laisto gėles. Vaikai miega. 

 Plungės l/d "Rūtelė",  "Aitvariukų" gr. vaikai

Lietuvos pilis

Čia dabar muziejus yra. Anksčiau čia gyveno Karalius ir karalienė. O mes saugome pilį. Viduje šilta kaip namuose...

Plungės l/d "Rūtelė",  "Volungėlės" gr. vaikai

Kauno gynybinė pilis

Kartą pilyje gyveno kunigaikštis Kęstutis. Vieną dieną vaikštinėdamas po savo pilies kiemelį pamatė, kad atžygiuoja daugybe ginkluotų karių. Kęstutis suprato, kad jie atžygiuoja pulti jo pilies. Jis sukvietė visus savo karius, sargybinius, Kauno gyventojus, Jiems įsakė pakelti pilies pagrindinius vartus bei nedelsiant užimti savo gynybines vietas ir atlaikyti puolimą, apsaugoti pilį. Pilies tvirtumas ir kunigaikščio karių ryžtas bei noras ginti pilį lėmė, kad kunigaikščio priešai neužvaldė Kauno pilies. Prabėgus daugybei metų, Kunigaikščio Kęstučio palikuonių palikuonis kunigaikštis Žygimantas, viešėdamas Kauno pilyje, sutiko nuostabaus grožio mergelę vardu Barbora. Žygimantas būdamas dar visai jaunas kunigaikštis stipriai pamilo Barborą, kuriai iš didelės meilės padovanojo visą Kauno miestą su Kauno pilimi, ant kurios pleveno Lietuvos valstybės vėliava

Plungės raj. Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo skyriaus „Žvirbliukų“ grupė

Popierinė pilaitė

- Ant aukšto kalno stovi pilis. Su daugybe kambarių. Pažiūrėkime vaikučiai kas čia? – klausia auklėtoja, palietusi praviras duris. Vaikai atveria ir užveria vienas kitas trečias dureles, o Kamilė sako – va kiek daug durų. 

-Pilis aukšta, didelė ir graži. Du pilies bokštus jungia tiltas, juo galima pereiti tapu tapu didelėmis ir mažytėmis kojytėmis-sako auklėtoja. Vaikučiai džiaugiasi, pakelia rankytes aukštai ir sušunka „valio“.

 Utenos l/d „Pasaka“

„Vyturėlių“ ir „Širdučių“ grupių vaikai

Pelenė

Gyveno kartą Pelenė. Turėjo jinai tris sese. Sesės atėmė iš Pelenės visus gražius drabužius. Ir vieną kartą pas princą pilyje buvo balius. Pelenė norėjo į tą balių, bet jinai neturėjo gražių drabužių. Naktį pas ją atėjo fėja. Fėja padarė gražius drabužius ir karietą. Fėja pasakė, kad magija pradings po vidurnakčio. Pelenė sutiko gražų princą, kuris kėlė balių. Pelenė su princu šoko. Jie vienas kitą pamilo ir ilgai laimingai gyveno.

     Vilniaus l/d "Du gaideliai",

"Gaidelių" gr. 

Draugystės pilis

 Gyvena čia karalius ir karalienė. Ten gyvena Žybsnis, sportinė mašina, ji pati greičiausia. Pas jį atvažiavo kita mašina – Dryžius. Draugai pilyje, gelbėja ,kai kam nors nutinka nelaimė. Gyvena dar vorai, jie kanda  svetimiems žmonėms. Bokšteliai  reikalingi „Taisybininkam“ , jie taiso mašinas, pilį. Dar gyvena pilyje varnos, kai kas nors nutinka, varnos praneša Žybsniui.

 Vilniaus Birutės darželis,

"Bitučių" gr.vaikai

Princesės Samantos pilis

Kartą gyveno princesė Samanta. Ji su tėvelio pagalba pastatė pilį. Pilį papuošė su  spalvotais akmenukais ir blizgančiais popierėliais. Pilyje padarė duris,  kad galėtų atstraksėti zuikiai, atšliaužtų sraigės, atbėgtų ežiukai. Dar padarė langus, kad atskristų paukšteliai ir linksmai čiulbėtų, o drugeliams padarė bokštus. Pilyje apsigyveno Princesė Samanta,  princas Tauras ir jų mylimi gyvūnėliai. Pilis buvo labai didelė, kad vėjas nenugriautų. Princesė ir princas dažnai kviesdavo svečius į savo pilį ir visi kartu linksmai žaidė su gyvūnėliais.

Kauno A. Stulginskio mokykla dc „Zylutės“ grupė,

Samanta

Kauno Lietuvaičių pilis

Čia pastatėme Kauno Lietuvaičių pilį. Ją pastatė Lietuvos vaikai iš „Kodėlčiukų“ grupės. Mūsų pilis yra didelė ir galinga. Stipri pilis turi būti, kad neužpultų priešai. Mūsų pilyje gali pasislėpti Lietuvos kariai. Tada priešai negalėtų pasiekti, nes pakeltume pilies tiltą. Aplinkui pastatėme tvorą aukštą. Dar pilis turi laiptus iš medžio padarytus. Mūsų pilis galėtų stovėti ir vandenyne. Tada tikrai niekas negalėtų jos užgrobti. Didžiulėje pilyje gali gyventi daug lietuvaičių. Šitą pilį galėtų valdyti Vytautas Didysis arba Dievulis. Valdytų kuris stipresnis. O kai nepuola priešai, tai į pilį gali nuvažiuoti visi žmonės. Tai būtų mūsų Lietuvos pilis. Visi norėtų nuvažiuoti į ją pažiūrėti.

Kauno l/d "Smalsutis", "Kodėlčiukų"gr. vaikai

Vilniaus lopšelis - darželis "Žilvitis"

Ačiū visiems projekto dalyviams - 

mokytojams, vaikams, jų tėveliams -

prisidėjusiems prie šios knygutės gimimo